Šimtmečio herojai gamtos, technikos mokslų, verslo srityse

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 711 kartai

Po 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo prasidėjo ilgas Lietuvos valstybės kūrimo procesas, į kurį įsitraukė įvairių veiklos sričių žmonės. Jie buvo skirtingi dėl savo išsilavinimo, dėl pažiūrų, dėl sau keliamų tikslų. Tačiau visi dalyvavo valstybės, kurios šimtmetį dabar minime, kūrimo procese. Apie šiuos žmones kuriame filmus, rengiame parodas. Dažniausiai herojais įvardijame Nepriklausomos Lietuvos valstybės politikus, valdžios atstovus, mėgstame prisiminti menininkus, sportininkus, dar vieną kitą iškilią tarpukario Lietuvos asmenybę. Tačiau kai kurių veiklos sričių iškiliausius, labiausiai nusipelniusius žmones valstybės kūrimo kontekste retai prisimename.

Šios pirmosios „Šimtmečio herojų“ parodos KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje tikslas – atkreipti dėmesį į Laikinosios sostinės gamtos, technikos, ekonomikos mokslų bei verslo pirmeivius, Kaunui labiausiai nusipelniusius žmones. Kiekvieno jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą gali būti vertinamas labai skirtingai ar net prieštaringai. Parodoje šie herojai pristatomi tokie, kokius juos įsivaizdavo amžininkai ar jie patys, nepagražinti ir neidealizuoti, per mažytę ištraukėlę bei vieną kitą biografijos faktą, vertinimą stengiantis pagauti kažką esminio, charakteringo šiam asmeniui. Ši informacija papildoma charakteringomis asmens nuotraukomis ir jo veiklos liudijimais vaizduose. Daugelis herojų pasižymėjo įvairiaplane veikla, nuopelnais įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Parodoje akcentuotos veiklos sritys, kuriose istorinės asmenybės matė savo gyvenimo esmę ir prasmę, kuriose pasiekė išskirtinių laimėjimų ir pelnė pripažinimą ir gali būti laikomi šimtmečio herojais.

Kai kurie pristatyti herojai buvo įvairių mokslo šakų Nepriklausomoje Lietuvoje pradininkai: V. Čepinskis – fizikos ir fizikinės chemijos, St. Kolupaila – hidrologijos ir hidrologinių tyrimų, P. Matulionis – miško tipologijos mokslo, K. Pakštas – profesionalios lyginamosios šalių geografijos, Vl. Lašas – alergologijos, chirurgas Vladas Kuzma pirmasis Lietuvoje atliko kraujo perpylimą ir daugelį sudėtingų operacijų.

Dauguma šimtmečio herojų buvo išskirtinės asmenybės, be kurių neįsivaizduojama veiklos srities, mokslo ar verslo raidos tarpukariu apžvalga. Neeiliniu atsidavimu oftalmologijai, rūpinimuisi jos materialine baze bei kadrais garsėjo Petras Avižonis. Meile gamtai daugelį žmonių užkrėtė Tadas Ivanauskas, kuris gamtos, gyvūnų, paukščių stebėjimams bei moksliniams tyrinėjimams skyrė visą savo gyvenimą.  Bankininkystės raida neįsivaizduojama be Vlado Jurgučio, ekonominė statistika – be ekonomisto Albino Rimkos. Kooperatinio judėjimo siela ir simboliu buvo ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas Petras Šalčius.

Išskirtinis vaidmuo Lietuvos karo aviacijoje teko ANBO serijos lėktuvų konstruktoriui, Lietuvos karo aviacijos pradininkui Antanui Gustaičiui. Praktinės veiklos rezultatais prie Kauno kaip modernios Europos sostinės raidos prisidėjo inžinierius Steponas Kairys. Konstantino Šakenio asmenybėje puikiai derėjo meilė gimtajam kraštui ir fizikai, darbas mokykloje, vadovėlių rašymas ir švietimo sistemos organizavimas. Kaip vieni stambiausių verslininkų ir verslo pionieriai, nors ir su permaininga sėkme, pasižymėjo Martynas Yčas bei Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Išskirtinės verslo organizavimo tarpukario Lietuvoje asmenybės buvo Juozas Tūbelis, Vladas Kurkauskas. Kainų tvarkytojo pareigose atsiskleidė neeiliniai Vlado Juodeikos sugebėjimai kovojant prieš monopolistų savivaliavimą Lietuvos rinkoje.

Parodoje paminėtieji „Šimtmečio herojai“ buvo tik maža dalelė mechanizmo, užtikrinančio Lietuvos valstybės pagrindų sukūrimą ir funkcionavimą. Tačiau žmonės savo pavyzdžiu įrodė, kaip mažas sraigtelis gali nuveikti didžiulius darbus. Tikimės, kad šių herojų gyvenimo ir veiklos pavyzdžiai  paskatins tolesnį domėjimąsi įvairiomis valstybės gyvenimo sritimis, kurioms jie skyrė visą savo gyvenimą.

VINCAS ČEPINSKIS

Vincas Čepinskis (1871 05 03 – 1940 08 22) – fizikas, fizikos ir fizikinės chemijos Lietuvoje pradininkas, fizikos ir fizikinės chemijos vadovėlių autorius, profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius 1923–1924 metais. Mokslinę veiklą fizikos, chemijos ir elektrochemijos srityse V. Čepinskis pradėjo XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Šveicarijoje. Grįžęs į Vilnių 1918 metais, ėjo Švietimo ministerijos aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjo pareigas. Dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje 1919 metais vyko į Angliją dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės de facto pripažinimo. Nuo 1920 metų dirbo Kaune Aukštuosiuose kursuose, vėliau – Lietuvos universitete.

V. Čepinskis organizavo Fizikos ir chemijos instituto statybą Juozo Vailokaičio dovanotame sklype Linksmadvaryje 1929–1933 metais, buvo Steigiamojo Seimo socialdemokratų frakcijos narys. Buvo mylimas studentų bei gerbiamas kolegų už principingumą, dalykiškumą, atsidavimą moksliniam darbui. V. Čepinskis buvo uolus studentų dorovės sergėtojas, pasisakęs prieš studenčių „Mis konkurso“ organizavimą bei pasirūpinęs, kad jis neįvyktų.1

A. Valiukėnas apie V. Čepinskį rašo: „Tik keletas tvirtų pasiryžėlių, visas pajėgas, visą energiją paaukojusių ugdyti šį aukštojo mokslo židinį: [Aukštuosius kursus], sudarė tą branduolį, iš kurio vėliau išaugo rimta mokslo įstaiga – V. D. Universitetas. Vienas iš tų mokslo idealistų yra Mendelejevo, Konovalovo, H.T. Weberio, Lorenz‘o mokinys ir bendradarbis prof. V. Čepinskis. Jo, kaip gabaus mokslininko, vardas žinomas plačiam pasauliui. Tačiau prof. V. Čepinskis, nepaisydamas, kad savo gabumais galėjo padaryti gerą karjerą, dirbdamas kad ir Užsienio reikalų ministerijoje, neturėdamas garantijų anais metais net būtinam pragyvenimo minimumui, prof. [Zigmo] Žemaičio kviečiamas, nedvejodamas išstojo iš Užsienio reikalų Ministerijos ir energingai ėmėsi iš jaunų dienų pamilto mokslininko ir pedagogo darbo. Neturėdamas čia nei padėjėjų, nei mokslo priemonių, nei lėšų joms įsigyti, prof. V. Čepinskis suorganizavo fizikinės chemijos ir fizikos kabinetą. Kartu su dideliu entuziazmu ir pasišventimu vedė fizinės chemijos ir fizikos katedras, darbu ir žodžiu ragindamas jaunuosius akademikus pamilti mokslinį darbą. [...] Iš pat jaunystės gyvendamas mokslo idealų meile, ieškojęs pažinimo, mokslo tiesos, jis gerbia ir supranta ir kitaip manančius, kitokių įsitikinimų bendradarbius ir auklėtinius. Nors kiekvieną studentijos gyvenime pasireiškusią dvasinę aspiraciją vertina išeidamas iš savo ideologinės bazės, bet jo gilus mokslinis aspektas ir pozityvi kritika studentuose iššaukdavo pasitikėjimą ir pagarbą savo Rektorium“. 2

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomi šie V. Čepinskio moksliniai darbai: „Branduolio chemija: trumpa dirbtinės elementų transmutacijos ir dirbtinio radioaktingumo apžvalga“ (1937), „Chemijos aukso svajonė arba Mendelejevo periodinės sistemos interpretacija Moseley‘o dėsnio šviesoje: paminint didelį tyrinėtoją Henry Gwynn Moseley, kritusį didžiajame kare 1915 m. Galipoly“ (1926), „Elektroninė valentingumo teorija“ (1928), „Fizikos paskaitos“ (1923, 1924, 1925, 1926), „Fizinė chemija“ (1928, 1930, 1933).

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1954, t. 4, p. 165-166.
2.    Prof. V. Čepinskis / Ant. Valiukėnas // Akademikas. - 1933, birž. 1 (Nr. 10), p. 179.

 

TADAS IVANAUSKAS

Tadas Ivanauskas (1882 12 16 – 1970 06 01) – gamtininkas, biologijos mokslų daktaras, profesorius, 37 knygų ir brošiūrų autorius, žurnalo „Medžiotojas“ redaktorius, Botanikos sodo įkūrėjas (kartu su K. Regeliu), Gamtos tyrimo stoties, Zoologijos muziejaus steigėjas (kartu su P. Matulioniu), vienas Zoologijos sodo Kaune steigėjų (1938 metais). T. Ivanausko iniciatyva buvo pradėtas paukščių žiedavimas Lietuvoje, o 1929 metais Ventės rage įkurta paukščių stebėjimo ir žiedavimo stotis.

T. Ivanauskas Kaune apsigyveno nuo 1919 metų pavasario, o trečiajame dešimtmetyje įsikūrė savo sodyboje netoli Kauno, pavadintoje Obelyne, kur augino parką, sodą bei turėjo savo žvėrelių fermą. 1929 m. Obelynėje T. Ivanauskas pirmasis Lietuvoje pradėjo auginti kailinius žvėrelius: juodsidabres lapes. Jo su P. Matulioniu įkurta Gamtos tyrimo stotis tapo pagrindu Aukštųjų kursų Gamtos skyriui, kuriame pradėtos organizuoti gamtos mokslo studijos.

T. Ivanauskas nuo 1924 metų taip pat buvo medelių sodinimo ir kitų su gamtos apsauga susijusių švenčių iniciatorius. Universitete vadovavo Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedrai. T. Ivanauskas savo pavyzdžiu ir profesine veikla skatino domėjimąsi gamta, gyvūnais, paukščiais, jų pažinimu bei moksliniais tyrinėjimais.1

         

Pasak Č. Kudabos, „Prof. T. Ivanauskas, kaip žinoma, buvo aistringas gamtos stebėtojas, tyrinėtojas, keliautojas. Pradedant iškylomis su studentais, ekskursijomis po Lietuvą ir baigiant ilgalaikėmis ekspedicijomis į kitus žemynus. Beveik neliko valstybių Europoje, kurių nebuvo aplankęs. Pasiekė Ledjūrio pakrantes, Pietų Ameriką, Vidurinės Azijos dykumas. Iš visur sugrįždavo ratuotas eksponatų, naujos patirties, žinių. Profesorius buvo plačių interesų gamtininkas, sugebėjęs įsigilinti į žinduolių, paukščių, vabzdžių pasaulį. [...] 1921 m. prof. Ivanauskas aukštame kairiajame Nemuno krante žemiau Kauno išsimokėtinai pirko aštuonių hektarų žemės sklypą, kur 10 metų kūrė savo sodybą, augino parką, sodą. Ta vieta profesoriaus pavadinta Obelyne. Čia daug ką profesorius stengėsi sutvarkyti taip, kaip jo gimtojoje Lebiotkoje. Obelynė ypač pasitarnavo, skleidžiant krašte sodininkystę, aplinkos tvarkymo ir gamtos apsaugos idėjas“. 2

T. Ivanauskas parašė daug knygų apie gamtos stebėjimą, paukščius, vabzdžius ir kitus gyvūnus. Jo didžiausias ir pripažinimą bei mokslinę vertę iki šių dienų išlaikęs yra trijų tomų veikalas „Lietuvos paukščiai“ (1938), kurio pirmas tomas išleistas 1938 metais (saugomas Senųjų ir retų spaudinių skyriuje), o kiti du tomai buvo išleisti sovietmečiu. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje taip pat yra šie T. Ivanausko darbai: „Ereliai“ (1938), „Gamtos paminklai ir jų klausimas Lietuvoje“ (1921), „Gyvybė, gyvybės kilmės teorijos, gyvūnija ir gyvatės“ (1940), „Mūsų paukščiai ir mokykla“ (1923), „Paukščių žiedavimas Lietuvoje“ (knyga išleista 1933, 1937, 1939, 1942 metais), „Trys mėnesiai Brazilijoje: gamtininko užrašai“ (1932), „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924, „Žmogus ir gyviai“ (1928).

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1956, t. 9, p. 191-192; 1969, t. 36, p. 256 ; 1985, t. 37, p. 224.
2.    Tadas Ivanauskas, 1882-1970 / Č. Kudaba // Aušra. - 1982, Nr. 1, p. 15.

 

STEPONAS KAIRYS

Steponas Kairys (1878 12 20 – 1964 12 16) – inžinierius, Kauno miesto vandentiekio ir kanalizacijos projekto autorius, profesorius, nuo 1900 metų  – Lietuvos politikas, visuomenininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Steigiamojo Seimo narys.

Į Kauną S. Kairys atvyko 1919 metais ir dirbo Prekybos bei pramonės ministerijoje, vėliau buvo Tiekimo ir maitinimo ministras M. Sleževičiaus vadovaujamoje vyriausybėje 1919 metais, buvęs „Darbo balso“, „Socialdemokrato“ redaktorius, Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas  1923–1938 metais. Dėstė kanalizacijos ir vandentiekio dalykus Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete. Tai, kad Kaunas tapo modernia Europos sostine tobulinant vandentiekį, kanalizaciją, sanitariją, higieną – nemažas inžinieriaus Stepono Kairio nuopelnas.1

   

Tarpukario mokslo žurnale „Kultūra“ buvo skelbiama, kad  „Inž. St. Kairio nenuilstamo darbo ir rūpesčio dėka jau 1924 m. vasarą buvo pradėti pirmieji Kauno miesto sukanalizavimo darbai. Kadangi tais laikais miesto savivaldybė nebuvo turtinga, tai šiuos darbus ji nesitikėjo atlikti savo jėgom. Kreipėsi net į užsienio firmas. Viena tokių firmų, kurios pasiūlymas atrodė priimtiniausias, sutiko aukštais kredito nuošimčiais sukanalizuoti žemutinį miestą už 9 mil. litų, o vandentiekį įvesti už 6 mil. litų. Tokios sąlygos Kauno miesto gyventojus būtų užgulusios sunkia našta. Jos, inž. St. Kairio patarimu, buvo nepriimtos, o darbus vykdyti nutarta savo technikinėmis ir piniginėmis pajėgomis. Šio nutarimo teisingumas ir racionalumas  šiandien jau vaizdžiai pasitvirtino. Iki paskutinio laiko už bendrą 11 mil. sumą yra pravestas vandentiekis ir kanalizacija ne tik žemutiniame mieste, bet ir Žal. Kalne ir, iš dalies, Šančiuose. Tais pačiais pinigais yra įsteigta elektrinė Kleboniškyje, kuri aprūpina pigia energija vandentiekio stotį, tuo sumažindama vandens kainas vartotojams. [...] Maža to, inž. St. Kairio rūpesčiu ir kruopščiai išdirbtu planu, kiekviena naujai suprojektuota kanalizacijos ir vandentiekio linija buvo pravedama su tokiu išskaičiavimu, kad ji tuojau būtų galima eksploatuoti ir iš jos gauti pajamų tolimesniems darbams“. 2

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma S. Kairio knyga „Miestų kanalizacija: kanalizacijos įrengimų projektavimas, statyba ir kanalų tinklo priežiūra“ (1939).

1.     Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1957, t. 10, p. 252-254; 1969, t. 36, p. 283.
2.     Inž. St. Kairys savo profesiniame darbe / S.V. // Kultūra. - 1938, Nr. 12, p. 789.

 

POVILAS MATULIONIS

Povilas Matulionis (1860 09 05 – 1932 03 15) – miškininkas, pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, miško tipologijos mokslo pradininkas, gamtos tyrimų stoties, Zoologijos muziejaus steigėjas (kartu su T. Ivanausku). 1918 – 1919 metais dirbo Miškų departamento direktoriumi (anksčiau dirbo Miškų departamento tvarkytoju Vilniuje), 1919–1924 metais Kaune ėjo žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministro pareigas, Lietuvos žemės ūkio akademijos  profesorius ir pirmasis rektorius (1924–1928 metais). Povilui Matulioniui Lietuvos miškai buvo nacionalinė vertybė, kurią reikia branginti, pažinti ir saugoti. Moksliniais tyrimams gamtininkas formavo miškininkystės kultūrą, nukreiptą į gamtos harmonijos civilizuotą išsaugojimą, buvo  prieš negrįžtamą miškų naikinimą.1

V. Tiškus teigė, kad „Lietuvos miškus betvarkant, visas P. M. rūpestis buvo nukreiptas į jų taupymą. Dėliai to, jis atsiliepia šiaip: „Maniau ir manau, kad miškų gausumas ir didumas turėtų Lietuvai suteikti rezervuarą gerovės ir kredito. Nė kiek nepavydėjau ir nepavydžiu agronomams miškų plotus keisti į kvietienas ar rugienas, bet su sąlyga, jeigu šitie pakeitimai pateisina žemės našumą, ką aš ne visuomet matau. Mėgstu progresą, bet ne regresą. Dirvonai, mano supratimu, nėra progreso pažymys.“ 2

Pasak A. Rukuižos, „Gyveno kukliai, nieko neįsigijo nei sau, nei savo šeimai. Atėjęs į Miškų dep-tą apsivilkęs iš Rusijos atsivežta skranda, su ta pačia skranda jis ir išėjo. Jis buvo tiek kuklus, kad, kai Žemės Reformos valdyba skirstė Kauno apylinkių plotus ir valdžios nustatyta kaina siūlė juos valdininkams, Matulionis sklypo atsisakė, motyvuodamas, kad neturįs pinigų namui pasistatydinti“. 3

P. Matulionis išleido vieną eilėraščių knygą „Margumynai“ (1888), aritmetikos vadovėlį (1885). Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomi nepriklausomoje Lietuvoje išleisti kiti reikšmingi P. Matulionio darbai: „Gintaras lietuvių žemėje“ (1922), „Miško auklėjimas“ (1920),  „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Lietuvių ir latvių žemė: reljefinis žemėlapis (1922), „Lietuvos žemėlapis“ (1928), „Žolynas“ (1906), „Sumedėjusių augalų skirstimui medega“ (1923).

1.    Lietuvių enciklopedija. - 1959, T. 17, p. 527-529.
2.    Prof. dr. h. c. Povilo Matulionio biografijos bruožai / Vladas Tiškus // Žemės ūkio akademijos metraštis. - Kaunas, 1932, t. 6, p. 17.
3.    Prof. Dr. H. C. Povilas Matulionis: gyvenimas ir darbai / Antanas Rukuiža. –  Chicago, 1960, p. 63.

 

KAZYS PAKŠTAS

Kazys Pakštas (1893 06 29 – 1960 09 11) – geografas, keliautojas, profesionalios geografijos Lietuvoje pradininkas, profesorius, įvairių visuomeninių organizacijų narys ir vadovas. 1919 metais Lietuvoje dirbo ryšių karininku, vėliau  nuo 1919 metų ketverius metus Fribūro universitete studijavo gamtos mokslus. Baigęs studijas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, buvo „Darbininko“ redaktorius 1924 metais, „Draugo“ vyriausiasis redaktorius (1924–1925). 1925 metais rudenį grįžo į Lietuvą ir 1925–1939 metais universitete Kaune dėstė įvairias geografijos disciplinas. Nuo 1929 metų tapo profesoriumi, nuo 1931 metų dirbo Matematikos ir gamtos fakulteto Geografijos katedros vedėju, 1934 metais įsteigė Lietuvos geografų draugiją ir iki 1940 metų buvo jos pirmininkas. Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas 1930–1939 metais. Kauno „Rotary“ klubo narys. 1939 metais K. Pakštas vėl išvyko į JAV.

Visuomenei K. Pakštas buvo žinomas ne tiek dėl regioninės geografijos mokslinių tyrinėjimų, kiek dėl gausių kelionių į įvairius pasaulio kraštus ir kaip antrosios lietuvių tėvynės Madagaskare arba Angoloje, Argentinoje idėjos autorius. Nors pati idėja buvo utopiška, tačiau šia idėja K. Pakštas skatino domėjimąsi bendrąja, politine bei lyginamąja regionine geografija.1

Anot V. Viliamo, „Vienintelis mūsų  universitete geografijos profesorius dr. Pakštas neseniai baigė savo didelę kelionę aplink Afriką. Iš Antverpeno profesorius išplaukė 1930 Vyt. D. metais liepos mėn. 18 dieną ir grįžo į Kauną š. m. sausio mėn. 21 dieną. Kelionė užtruko visą pusmetį. Profesorius padarė viso 42 000 su virš kilometrų, t. y. truputį daugiau negu aplink visą žemę. Ilgiausiai buvo apsistojęs ir darė tyrinėjimus Angoloj, kuri savo klimatu ir kitomis sąlygomis gana panaši į Lietuvą ir tuo būdu tiktų kolonizacijai. Toliau buvo daugiau apsistota Aigipte ir Šventojoj Žemėj. Profesorius visur gerai priimtas ir įvertintas. Kai kuriuose universitetuose ir kitose aukštose įstaigose jam teko skaityti keletas paskaitų apie Lietuvą ir Pabaltę“. 2

Anot K. Pakšto, „Ateitininkų rolę aš jungiu su visa lietuvių tauta. Šių savybių mums reikia visiems. Mažos tautos judrumas turi reikštis ne tik jos valstybės ribose, bet ir plačiau. Lietuvių tautos sąvoka yra platesnė už jos valstybę. Mes visų pirma turim pasireikšti kultūriniu pajėgumu, kuriuo galėtume imponuoti plačiajam pasauliui. Mano vizijos yra, kad Lietuva netolimoj ateity turėtų studentų apie 10000. Tokiu spartumu ruošdami inteligentus, greit jų turėtume, jei taip galima išsireikšti, ir eksportui. Pasklidę inteligentai plačiajam pasauly, galėtų įnešti lietuviškos kultūros turtų į bendrą tautų lobyną ir ten galėtų atstovauti senosios arijų tautos garbingam vardui. Mūsų tautos likimas ir pasireiškimas negalima jungti vien su tuo žemės sklypu, kuris sudaro mūsų valstybę“. 3

K. Pakštas buvo Lietuvos ir kitų kraštų regioninės geografijos darbų autorius. Išleisti ir jo regioninės geografijos paskaitų, skaitytų Lietuvos universitete 1927–1929 metais, konspektai. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugoma K. Pakšto disertacija „Lietuvos klimatas“ (1926) ir kiti darbai: politinės geografijos vadovėlis „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929), veikalas „Baltijos jūra: jos fizinė ir antropogeografinė studija“ (1934), diskusijas sukėlusios knygelės „Kame lietuviai galėtų dar kolonizuotis ?“ (1935), „Kolonizacijos galimybės Angoloje“ (1935), „Lietuvos ribų problema“ (1939) ir kt. Kazys Pakštas gebėjo derinti mokslo tiriamąją ir mokslo populiarinimo veiklą.

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1960, t. 21, p. 381-383; 1969, t. 36, p. 422.
2.    Prof. K. Pakšto kelionė ir paroda // Vl. V. [Vladas Viliamas] // Židinys. - 1931, Nr. 3, p. 299.
3.    Kaip mūsų vadai gyvena: Pasikalbėjimas su Ateitininkų Federacijos Vyriausios Tarybos nariu Prof. Dr. K. Pakštu / Vl. Viliamas // Ateitis. - 1930, vas. – kov. (Nr. 2/3), p. 111.

 

KONSTANTINAS ŠAKENIS

Konstantinas Šakenis (1881 11 27 – 1959 07 07) – inžinierius, fizikas, pedagogas, švietimo ministras, mokslininkas. Nuo 1910 metų dirbo „Saulės“ draugijos namų Kaune statybos inžinieriumi, 1912 metais dėstė fiziką Vilniaus Aleksandro I gimnazijoje, nuo 1918 metų – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos ir matematikos mokytojas. Nuo 1919 metų pradžios persikėlė dirbti į Kauną – dirbo geležinkelių valdyboje, 1920–1925 metais – Kauno aukštesniosios technikos mokyklos fizikos dėstytoju. Buvo vienas Lietuvos technikų draugijos ir Aukštųjų kursų steigėjų 1918–1919 metais Kaune, trijų dalių fizikos vadovėlio autorius. K. Šakenis – fizikos terminų žodyno projekto autorius, nuo 1925 metų buvo Panevėžio valstybinės gimnazijos direktorius, nuo 1927 iki 1934 metų – švietimo ministras A.Voldemaro ir J. Tūbelio vyriausybėse. Būdamas švietimo ministru K. Šakenis įsteigė Lietuvos aklųjų institutą Kaune,  įgyvendino privalomąjį pradinį mokymą, Kauno muzikos mokyklą  pertvarkė į konservatoriją. Tautininkų veikėjas, Trečiojo Seimo narys, Ketvirtojo Seimo Pirmininkas 1936 metais. 1934–1940 metais buvo Valstybės kontrolierius. 1941 metais birželio 14 dieną sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Sibirą, į Lietuvą grįžo 1956 metais. Domėjosi ir literatūra, istorija.1

K. Šakenis rašo: „Dar tebestudentaudamas Petrapilyje, 1905 metais buvau gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos direktoriaus išimties keliu leidimą skaityti „Aušros“ komplektus, kurie kaipo draudžiamos knygos, nebuvo duodami viešam naudojimui. Tąja proga bibliotekos tarnautojai neatsisakydavo išduoti man ir kitokius draudžiamojo laikotarpio lietuviškus spausdintus raštus. Tad turėjau galimybės juos pastudijuoti ir padaryti sau iš jų ištraukas, kurių rašybą stengiausi išlaikyti. Tos ištraukos, kartu su ištraukomis iš įvairių rusiškų, lenkiškų bei vokiškų ano laikotarpio laikraščių ir žurnalų, davė man medžiagos visai eilei straipsnių apie „Auszrą“ ir aušrininkų gadynę, kurie tilpo „Vilniaus žinių“ 1905 metų NN 219-221, 224-226, 1906 metų NN 1, 2 ir 89-91 slapyvarde „Augštaitis“ ir 1908 metų Juozapo Zavadskio išleistame „Vilniaus kalendoriuje“. Kadangi šiais 1933 metais sueina 50 metų nuo „Auszros“ įsteigimo, ryžausi surinkti tuos straipsnius ir išleisti juos atskira knygele, tikėdamasis, kad ir jie galės būti naudingi mūsų visuomenei, minint šias „Auszros“ sukaktuves. Autorius“. 2

1924 metais K. Šakenis išvertė A. Mickevičiaus „Poną Tadą“, 1933 metais parašė knygą „Aušra“ ir jos gadynė“, 1935 metais išleido monografiją „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje ligi Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo“. K. Šakenio fizikos vadovėlis buvo išleistas Vilniuje 1920, 1921, 1992, 1924, 1926, 1929, 1936, 1939 metais. Tekste paminėtos K. Šakenio mokslinės knygos yra saugomos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1963, t. 29, p. 301.
2.    „Auszra“ ir jos gadynė: penkių dešimtų metų „Auszros“ sukaktuvėms paminėti / K. Šakenis. - Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vė, 1933, p. [3].

 

ANTANAS GUSTAITIS

Antanas Gustaitis (1898 03 26 – 1941 10 16) – Lietuvos karo aviacijos vadas 1935 – 1940 metais, brigados generolas, aviacijos konstruktorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje pradininkas, ANBO lėktuvų projektų autorius. A. Gustaitis gyveno Kaune su pertraukomis 1919–1941 metais. 1935 metais A. Gustaitis buvo paskirtas karo aviacijos viršininku. Specialistų teigimu, vadovaujant Antanui Gustaičiui Lietuvos oro pajėgos labai ištobulėjo ir savo kokybe nenusileido daugeliui Europos valstybių.

A. Gustaičio suprojektuotas lėktuvas ANBO I buvo sėkmingai išbandytas 1925 metais liepos 14 dieną, o 1929 metais pasirodęs ANBO III buvo pirmasis lietuviškos konstrukcijos lėktuvas, gamintas serijomis. 1934 metais ANBO IV eskadrilė, vadovaujama paties A. Gustaičio, sėkmingai aplankė dvylikos Europos valstybių sostines. ANBO IV turėjo modifikaciją ANBO 41, sukurtą 1937 metais, o 1929 metais sukurtas lėktuvas ANBO V 1931 metais buvo patobulintas ir pavadintas ANBO 51. ANBO VII, suprojektuotas 1937 metais, liko nesukonstruotas. 1939 metais išbandytas paskutinis A. Gustaičio lėktuvas ANBO VIII. Įdomu, kad tarpukario lakūnų buvo paskleista versija dėl lėktuvo pavadinimo: ANBO reiškia „Antanas Nori Būti Ore“. Iš tikrųjų ANBO buvo Antano Gustaičio ir jo žmonos Bronės vardų kombinacija.1

         

L. Peseckas teigė, kad „Aviacijos viršininkas [Antanas Gustaitis] padėjo surengti pirmąsias orinio sporto varžybas Lietuvoje ir Pabaltyje, buvo vienas iniciatorių organizuoti pirmąją oro susisiekimo liniją Kaunas – Palanga. Jis dėstė aviacijos pagrindus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o aviacijos mokykloje – aerodinamiką bei kitas disciplinas. Parengė aerodinamikos teorijos konspektus, gabesniesiems vaikinams parūpino stipendijas eiti aviacijos mokslus užsieniuose, propagavo aviaciją spaudoje. Kai 1938 metais tautininkų vyriausybė sukruto „padėti“ Lietuvos Aero klubui, sumanė jį suvalstybinti ir atiduoti Lietuvos šaulių sąjungai, A. Gustaitis tokiam planui griežtai pasipriešino“. 2

1924 metais išleistas ir A. Gustaičio „Aviacijos teorijos konspektas“ ir „Aviacijos istorijos konspektas“ (pastarasis yra Senųjų ir retų spaudinių skyriuje), 1936 metais išleistas „Pilotažo vadovėlis“, 1937 metais – „Skridimo mechanika“. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje taip pat yra saugomas retas ir rankraštinis A. Gustaičio darbas „Aerodinamika ir skridimo mechanika“ (1935).

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1956, t. 8, p. 61-62.
2.   Lietuvos sakalų sakalas / Leonardas Peseckas // Technikos žodis. - 1991, liep. – rugs. (Nr. 3), p. 25: [str. išspausdintas po aviacijos plk. ltn. Leonardo Pesecko (1899 – 1976) mirties].

 

PETRAS AVIŽONIS

Petras Avižonis (1875 04 17 – 1939 10 17) – tarpukario Lietuvos gydytojas oftalmologas. Kaune 1919 metais įkūrė Kauno medikų draugiją, 1920–1922 metais dėstė jo paties įkurtame Kauno Aukštųjų kursų medicinos skyriuje, 1923 metais parengė Lietuvos gydytojų sąjungos įstatus. 1922–1939 metais dėstė Lietuvos universitete, nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitete, 1923–1924 metais ėjo Medicinos fakulteto dekano pareigas, 1924–1925 metais buvo Lietuvos universiteto prorektorius, nuo 1925 metų – rektorius. Jo iniciatyva 1930 metais Kaune pastatyta Akių klinika, kuriai P. Avižonis vadovavo iki 1939 metų. P. Avižonis 1933 metais buvo Lietuvos akių gydytojų draugijos organizatorius.1

Anot J. Butėno, „P. Avižonis buvo nepaprastai silpnos sveikatos. Turėdamas menkas sąlygas, kai ėjo mokslus, jisai, baigęs universitetą, susirgo plaučių liga taip, kad daktarai jam tepranašavo gyventi ketverius metus. Tačiau griežto gyvenimo režimo ir susilaikymo bei valios dėka jisai su vienu plaučiu išgyveno dar apie 40 metų ir įstengė atlikti didelį darbą. Mirė prof. P. Avižonis 1939 m. spalių m. 17 d. Gal būtų dar ilgiau pagyvenęs, bet jisai buvo sukrėstas skaudaus įvykio: kaip V. D. Universiteto akių klinikos direktorius, jis buvo nepaprastai susigyvenęs su ta įstaiga, kurią jisai pastatydino, sutvarkė, aprūpino tinkama aparatūra, o štai, vieno asmens užgaida – įsakoma per keliolika valandų iš ten viską iškraustyti. Velionis atėjo pažiūrėti, kaip visa tai vykdoma, kaip trankomi ir gadinami brangūs aparatai – neištvėrė: parėjo namo ir atsigulė“. 2
 

Pasak R. Brombergo, „Pagrindinė mintis, kuri eidavo per visas jo mokslo studijas su mumis, buvo išmokyti studentus savarankiškai dirbti ir galvoti. Jisai nepakęsdavo papūgiškumo, mechaniškai išmoktų sakinių. Tokius studentus dagiai ir negailestingai pašiepdavo. Nemėgdavo jis taip pat studentų, stengusiųsi žodžių gausumu pridengti savo nemokėjimą. „Tamsta būtum geras romanistas, tamsta turi turtingą fantaziją“, - pasakė kartą studentui, kalbėjusiam labai daug, bet ne tema. [...] Jam nepatikdavo, kai studentas iš karto nustatydavo ligos diagnozę, nors ir teisingą. Jis geisdavo, kad studentas tik išanalizavęs ligos duomenis ir paskui juos susintezavęs, teisingai įsivaizduotų ligą su visais jos daugiaropumais. Jis reikalaudavo, kad gydytojas nebūtų siauras specialistas, jis norėjo, kad mes parodytume jam ir savo bendrinį išsilavinimą“. 3

KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra šios Lietuvoje išleistos medicinos mokslui svarbios P. Avižonio knygos: „Akinių istorija“ (1926), „Akių ligų vadovas“ (1940), „Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje“ (1923), „Aklumas ir trachoma Lietuvoje“ (1913), „Ankstyva trachomos diagnozė“ (1933), „Apie akių ligą – trachomą“ (1915), „Apie Estijos gydytojus ir jų organizacijas“ (1938), „Galvos skausmai ir akių ligos“ (1926), „Girtuoklystė mūsų rykštė“ (1907), „Kova su trachoma“ (1920), „Kovai su trachoma įstatymo sumanymas“ su paaiškinamuoju raštu (1923).

1.    Lietuva: biografijos. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 2, p. 108.
2.    Prof. Petras Avižonis visuomeninkas / Julius Būtėnas // Kultūra. - 1940, saus. (Nr. 1), p. 38.
3.    Prof. P. Avižonis – pedagogas / R. Brombergas // Medicina. - 1940, geg. (Nr. 5), p. 344.

 

VLADAS LAŠAS

Vladas Lašas (1892 01 13 –  1966 01 02) – profesorius, gydytojas fiziologas, alergologas, alergologijos pradininkas Lietuvoje. V. Lašo iniciatyva 1929 metais Kaune buvo pastatyta Akių, ausų, nosies, gerklės klinika, Medicinos fakultetas (pastatytas 1933 metais), 1940 m. pastatyti VDU klinikų rūmai – dabartinės LSMU Kauno klinikos. V. Lašas 1920–1921 metais dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, vėliau – Lietuvos universitete, Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1930 metų). 1924–1940 metais ir 1944–1946 metais buvo Medicinos fakulteto dekanas. Mokslininkas paskelbė daugiau kaip 120 mokslo darbų, straipsnių. Prof. V. Lašas buvo gerbiamas studentų bei kolegų dėl ypatingos tolerancijos ir komunikabilumo.1

         

V. Kanauka rašo: „Bet didžiausiu V. Lašo, kaip organizatoriaus, laimėjimu reikia skaityti universiteto klinikų statybą Žaliakalnyje, Kaune. Mūsų sąlygose tai buvo milžiniškas užsimojimas. Statyba buvo pradėta 1937 m. vasarą, o Klinika pradėjo veikti 1940 m. vasarą, jau rusams okupavus, nors vidaus įrengimai dar nebuvo galutinai baigti. Normaliai klinikos galėjo sutalpinti arti 1000 lovų, o pasispaudus, ir visą tūkstantį. Tai buvo didžiausios ir moderniausios klinikos visame Pabaltijy. Buvo kas parodyti ir atvažiuojantiems užsieniečiams. Stebėjosi ir aukštesnieji okupacinės rusų kariuomenės sanitarijos pareigūnai. Jiems buvo nesuprantama, kaip tokia maža valstybė parodė tokius plačius užsimojimus, ir kaip juos galėjo finansiškai ir techniškai įvykdyti. Klinikos kainavo virš 13 milijonų litų. Palyginus su amerikoniškomis kainomis doleriais, tai išėjo pasakiškai pigiai“. 2

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomi šie V. Lašo darbai: „Dešimt dienų badavimo“ (1926), „Enterinė sensibilizacija ir natyvinių baltymų rezorbcija. Anafilaksija ir natyvinių baltymų rezorbcija“ (1941), „Fiziologijos praktikos darbai“ (1931), Fiziologinės chemijos analizams vadovėlis“ (1923), „Kiek mes suvartojame vitaminų?“ (1939), „Kiekybinis pusryčių, pietų ir vakarienės maisto medžiagų santykis“ (1941), „Kolektyvinis maisto racionas“ (1934), „Lietuvos gyventojo maisto racionas“ (1933), „Lietuvos gyventojo mitimas (1933), „Medicinos fakulteto darbų apyskaita: 1922-1923 mokslo metai“ (1923), „Medžiagos apykaitos tyrinėjimas“ (1925), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Mūsų maisto davinio piniginė vertė“ (1938), „Mūsų maisto produktų kainų klausimu“ (1938), „Naujoji kryptis fiziologijoje ir medicinoje“ (1923), „Regėjimo jutimų latentinio laiko eksperimentiški tyrinėjimai“ (1924), „Trumpa žmogaus anatomija, fiziologija ir higiena“ (1930), „Vitaminai“ (1939).

1.    Lietuva: biografijos. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, t. 3, p. 523.
2.    Prof. dr. Vladas Lašas / V. Kanauka // Varpas. - 1967, Nr. 7, p. 103.

 

VLADAS KUZMA

Vladas Kuzma (1892 10 15 – 1942 06 08) – gydytojas chirurgas, mokslininkas. Populiariausias tarpukario Lietuvos gydytojas Vladas Kuzma gimė 1892 spalio 15 dieną Rėkliuose, Panevėžio rajone. Į Kauną  atvyko 1920 metais ir laikinojoje sostinėje gyveno bei dirbo iki pat savo mirties (1942-ųjų vasaros pradžios). Pirmasis Lietuvoje atliko kraujo perpylimo procedūrą (1923 metais), propagavo kraujo konservavimą. 1927 metais V. Kuzma pradėjo vykdyti  inkstų persodinimo, vėliau – šlapimtakio, žarnų, skrandžio ir tulžies pūslės transplantacijos eksperimentus. V. Kuzma tyrė tulžies pūslės akmenligę, operacinį jos gydymą, išrado originalų skrandžio operavimo būdą, buvo daugelio chirurgijos krypčių pradininkas. Taip pat nagrinėjo reumatologijos, ortopedijos, kaulų tuberkuliozės, onkologijos klausimus. Kaune nuo 1920 metų V. Kuzma dirbo Kauno valstybinėje ligoninėje,  1923 metais baigęs Lietuvos universitetą dėstė bendrąją ir operacinę chirurgiją. Atliko apie 20 000 sudėtingų operacijų. 1932 metais apgynė disertaciją ir gavo medicinos daktaro laipsnį. Neturtingus pacientus V. Kuzma gydė nemokamai. 1

Laikraštyje „Į laisvę“ 1942 metais buvo skelbiama: „Jis buvo „pigus“ gydytojas, visiems prieinamas. Ypač tai juto neturtingieji sluoksniai. Neturtėlius jis dažniausiai dovanai gydydavo, niekuomet nesirūpindamas savo darbo įvertinti piniginiu mastu, nors jam teko nepaprastai daug vargti ir dirbti su tokia diena iš dienos plūstančia ligonių mase. Galbūt, tai ir yra viena tikrųjų priežasčių, kodėl mes taip greitai jo netekome. Juk jis dar nebuvo senas, dar daug žadėjo nuveikti, ypač mokslinėje srityje“. 2

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomos šios V. Kuzmos parašytos knygos: „Žvilgsnis į biologinės krypties išsivystymą klinikos ir praktikos medicinoje sąryšyje su atskirų audinių, mikrobų ir naujikų mikroskopiškais tyrimais“ (1926), „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų bei vėžligės chirurgiško gydymo klausimu“ (1940), „Naują barą pradėjus Kauno un-to I-ojoje chirurginėje klinikoje“ (1941), „Inksto ir šlapimo takų atstatymo klausimu“ (1932).

1.    Lietuva: biografijos. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, t. 3, p. 486.
2.    Netekom gabiojo chirurgo, žymaus mokslininko: mirė prof. med. dr. Vladas Kuzma // Į laisvę. - 1942, birž. 9 (Nr. 133), p. 6.

 

JUOZAS TŪBELIS

Juozas Tūbelis (1882 04 09 – 1939 09 30) – tarpukario Lietuvos politikas, visuomenės veikėjas. 1908 metais baigė  Rygos politechnikos instituto Agronomijos fakultetą. 1918 metais Ministrų kabinete buvo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 metais J. Tūbelis Mykolo Šleževičiaus Ministrų kabinete buvo Švietimo ministras bei Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos valdytojas, 1919–1920 metais – Ernesto Galvanausko Ministrų kabinete buvo Švietimo ministras bei Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos valdytojas. J. Tūbelis – vienas iš Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos įkūrėjų, bendrovės „Maistas“ pirmininkas nuo 1925 metų, bendrovės „Pienocentras“ įkūrėjas 1926 metais ir jos vadovas. Augustino Voldemaro Ministrų kabinete nuo 1927 05 03 ėjo finansų ministro pareigas, 1929–1938 metais  vadovavo Ministrų kabinetui, Vlado Mirono Ministrų kabinete iki 1938 10 01 buvo Žemės ūkio ministras. 1

   

Pasak P. Meškausko, „Tik J. Tūbeliui stojus į vyriausybės priekį, išaugo visos Lietuvos ūkio šakos: „Maistas“ prisistatė naujų fabrikų, „Pienocentras“ išplėtė savo gamybą, „Lietūkis“ pradėjo daugiau supirkinėti žemės ūkio gaminių. Žemės ūkio gaminiams buvo nustatytos tvirtos ir pastovios kainos, imta normuoti parduodamųjų gaminių kainos su krautuvinių perkamųjų prekių kainomis. Be to, suvaržytas įvežimas visokių nereikalingų dalykų, kuriems pirma buvo daug milijonų litų išvežama. Tie pinigai daugiausia atiteko sodžiui“. 2

K. Sruoga rašo: „1929 metais Juozas Tūbelis pakeitė Lietuvos biudžeto išlaidų klasifikaciją. Iki 1929 metų mūsų valstybės išlaidos buvo skirstomos tik formaliai ministerijoms ir įstaigoms, kurioms tos išlaidos priklauso. O nuo 1929 metų tos valstybės išlaidos skirstomos ne vien formaliai, bet materialiai, pagal tuos objektus, kuriems išlaidos priklauso, vis viena, kurios ministerijos žinioje tie objektai būtų. [...] Tatai yra labai svarbus finansų politikos įrankis, kurį Tūbelis pirmutinis pavartojo Lietuvoje“. 3
J. Tūbelis mirė Kaune 1939 metais.

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1964, t. 31, p. 540-542.
2.    Juozo Tūbelio darbai / Germantas [Pranas Meškauskas] // Jaunoji karta. - 1935, gruod. 1 (Nr. 48), p. 1020.
3.    Lietuvos finansų politika Juozo Tūbelio vadovybėje 1927 – 1934 / Kazys Sruoga // Vairas. - 1934, lapkr. (Nr. 11), p. 368.
4.    Juozas Tūbelis. Iš: portalas „Mano vyriausybė“. Prieiga per internetą: https://lrv.lt/lt/apie-vyriausybe/ankstesnes-vyriausybes/juozas-tubelis [2018-02-23].

 

VLADAS KURKAUSKAS

Vladas Kurkauskas (1895 08 27 – 1970 02 15) – inžinierius elektrotechnikas, Lietuvos kariuomenės karininkas, reorganizuotų Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkas 1936–1940 metais. V. Kurkausko pastangomis įvairių sričių verslininkai susivienijo į Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose juos atstovaujančias korporacijas. Šios korporacijos suderino privačią iniciatyvą ir verslo organizavimą vienos institucijos rėmuose.

         

V. Kurkauskas nuo 1919 metų dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo susisiekimo skyriaus viršininkas 1919–1920 metais, Generalinio štabo Karo technikos valdybos ryšių skyriaus viršininkas 1921–1922 metais, žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Gamintojas“ skyriaus vedėjas 1922 metais, nuo 1927 metų – Lietuvos naminių paukščių ir gyvulių draugijos pirmininkas. 1932–1935 metais ėjo Kauno prekybos rūmų vicedirektoriaus pareigas. 1935–1936 metais buvo Klaipėdos krašto gubernatorius. Lietuvos Ketvirtojo Seimo atstovas. Lietuvių – britų draugijos pirmininkas 1938 metais. Vyčio kryžiaus ordino už nuopelnus Lietuvai kavalierius 1928 metais. 1940 metais buvo nelegaliai pasitraukęs į Vokietiją, grįžęs ūkininkavo ir 1944 metais vėl bandė trauktis į Vakarus, bet sugrįžo.1

Laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo skelbiama: „Jau iš naujojo prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo – pareiškė pirmininkas Vl. Kurkauskas, – matyti, kad rūmams suteikiama kiek nauja dvasia. Rūmų pirmininką pagal tą įstatymą, finansų ministeriui pristačius, skiria Valstybės prezidentas.  Tuo norima rūmus daugiau surišti su valstybinės įstaigos funkcijomis, norima į juos įvesti mūsų gyvenime vis plačiau pasireiškiantį autoritetinės santvarkos principą. Tačiau labai griežtas to principo taikymas šiame reikale gal galėtų paneigti privačią iniciatyvą, ko nerodo įstatymo dvasia. Naujajame prekybos, pramonės ir amatų rūmų statute visa tai numatyta. Nurodytas būtinas centralizacijos principas, bet paliekant visišką galimumą legaliai pasireikšti ir privačiai sveikai iniciatyvai. Svarbiausia naujojo statuto nuostata yra tai, kad visos ekonominio gyvenimo sritys suskirstomos korporacijomis. Viso tokių korporacijų numatyta penkios: prekybos, pramonės, amatų, kredito ir kooperatyvų. Tos korporacijos apima visa, kas jų srityse yra. Formaliai rūmuose daugiau pasireikš tik jų viršūnės“. 2

1995 metais Kauno apskrities viešosios bibliotekos rūmų K. Donelaičio g. 8  vestibiulyje buvusiam Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkui V. Kurkauskui atidengta memorialinė lenta.


1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1958, t. 13, p. 395.
2.    Naujieji Prekybos, pramonės ir amatų rūmai bus tampriai susieti su gyvenimu: Pasikalbėjimas su naujųjų prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininku Vl. Kurkausku // Lietuvos aidas. - 1936, gruod. 22 (Nr. 587), p. 2.

 

ALBINAS RIMKA

Albinas Rimka (1886 02 16 – 1944 02 27) – ekonomistas, statistikas, periodinių leidinių redaktorius ir bendradarbis. Kaune nuo 1918 metų iki 1919 metų redagavo „Lietuvos“ laikraštį, tais pačiais metais buvo spaudos ir propagandos biuro direktorius, Žemės ūkio ministerijos statistikos skyriaus viršininkas, 1920 metais – žurnalo „Varpas“ redaktorius. Vėliau redagavo žurnalus „Lietuvos ūkis“ (1924 metais), „Ekonomika“ (1935–1940 metais). Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, daugelio partijos dokumentų rengėjas, 1919 metais parašęs ir trumpą šios partijos istorijos knygelę. A. Rimka buvo finansų ministras M. Sleževičiaus vyriausybėje 1926 metais, Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo narys. 1927–1928 metais buvo Centrinio statistikos biuro direktorius, 1928–1939 metais – Lietuvos banko statistikos ir ekonomikos skyriaus vedėjas. Nuo 1930 metų tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, nuo 1939 metų – ekonomikos mokslų daktaras.1

Dienraštyje „Ateitis“ apie A. Rimką rašoma: „Mokėjimas į statistinius duomenis pažvelgti kritiškai – vienas didžiausių jo privalumų. Savo aštriu protu išskirdavo tiksliuosius statistinius duomenis ir be pasigailėjimo atmesdavo klaidinguosius. Nebuvo statistikos metodų formalistas. Mėgo naudoti ne tik tiesioginės statistikos duomenis, bet mokamai panaudodavo ir netiesioginės statistikos šaltinių duomenis. Savo bendrąja ir statistine erudicija, ūkinio gyvenimo sąlygų ir ekonomikos dėsnių pažinimu buvo nepakeičiamas statistikos ir ekonomikos klausimais ekspertas ir niekad neatsisakydavo patarti, nors ir nebūdamas tarnybiškai įsipareigojęs“. 2

A. Rimka yra daugybės darbų Lietuvos ūkio, statistikos, ekonomikos istorijos ir istorijos klausimais autorius. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomi šie A. Rimkos darbai: „Gamyba ir pelnas įvairaus didumo žemės ūkyje“ (1922), „Vincas Kudirka: Jo gyvenimas, darbai ir visuomeninės pažiūros“ (1915), „Vincas Kudirka savo raštuose“ (1924), „Dėl žemės klausimo Lietuvoje“ (1918), „Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Aušros“ – „Varpo“ gadynės socialekonominiai raštai“ (1931), „Lietuvių tautos klausimas Europos karės metu“ (1915), „Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su lenkais“ (1925), „Lietuvos ūkis: statistikos tyrinėjimai“ (1922), „Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą: Statistikos tyrinėjimai“ (1918), „Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų“ (1925), „Pamatiniai dėsniai žemės reformos įstatymui rengti ir paaiškinamasai raštas“ (1919), „Skaitymo vadovėlis“ (1920), „Socialekonominė statistika: Teorija ir metodai“ (1933), „Statistika: Teorija ir metodai“ (1939), „Stambusis ir smulkusis žemės ūkis nuosavybės ir bendrojo valdymo santykiais“ (1920), „Statistikos pagrindai“ (1925), „Valstybė ir valdžia“ (1913).

Literatūra
1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1961, t. 25, p. 297-298.
2.    A. a. prof. A. Rimka – statistikas // Ateitis. - 1944, kov. 4 (Nr. 54), p. 8.

 

MARTYNAS YČAS

Martynas Yčas (1885 11 13 – 1941 04 05) – politikas, teisininkas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas. Rusijos Ketvirtosios Valstybės Dūmos atstovas nuo Kauno gubernijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro Komiteto pirmininkas, bankininkas, pramoninkas, publicistas, redaktorius, leidėjas, evangelikų reformatų veikėjas, Kauno evangelikų reformatų bažnyčios statybos iniciatorius, populiarių atsiminimų autorius, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos finansų ministras, tarpukario Lietuvos bankininkystės ir laivininkystės pradininkas, litų įvedimo ir laikinųjų litų spausdinimo, emisijos banko, Kauno biržos steigimo iniciatorius bei organizatorius. M. Yčas buvo vienas iš pirmosios tarpukario Lietuvoje įsteigtos alaus daryklos „Ragutis“ steigėjų, sėkmingai veikusio aliejaus fabriko „Ringuva“ steigėjas ir savininkas, kitų verslo įmonių steigėjas, bendrasavininkas, valdybos narys. 1940 metais per Klaipėdą, Karaliaučių pasitraukė į Vakarus, mirė Rio de Žaneire laukdamas laivo į Niujorką. 1

G. Galva rašo: „Martynas Yčas, 34 m., pirmininko pavaduotojas [lietuvių delegacijos, pst.], vidutinio ūgio, pilnaveidis, nedidelių žvalių akių, trumpanosis, turėjęs ilgus, drimbančius ūsus, kurių galai gulė jo barzdelę. Viską jis pašaipiai vertino, liežuvis sukosi be atvangos. Nemačiau jo blogai nusiteikusio. Daug anekdotų jis mokėjo, naujus kūrė, apstybę nuotykių žinojo ir kiekvienai progai rado ką papasakoti. Prisimins kurį įvykį, jį dailiai papuoš, pagražins, ir plyšk juokais. Sisteminis, sėdimas darbas ne jo būdui. Jis judėjo, palaikė ryšius su rusais, nepriklausomos Lietuvos priešais, lankė amerikiečius. Kuo mažiausiai jaudinosi, kai nepavyko pavestą uždavinį atlikti, o iš pasimatymo grįžęs pašaipiai atpasakodavo vestus pokalbius. Dar jaunas biržietis būdamas turėjo gabumų pažintims užmegzti, prisitaikyti ir buvo nepaprastai veržlus“. [2] Knygoje „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija“ taip pat cituojami šie Martyno Yčo pasakyti žodžiai, atspindėję jo požiūrį į politiką: „Politikas turi būti savarankus. Neturi milijono – nekišk nosies į politiką, neik į valdžią. Kiekviena valdžia, net pati blogiausia, yra iš Dievo. Nauja valdžia visada geresnė už buvusią, o gyvas šuo vertingesnis už pastipusį liūtą.“ 2

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomi M. Yčo knygos „Atsiminimai: Nepriklausomybės keliais“ (1935) trys tomai. Skyriuje taip pat saugomas M. Yčo darbas „Evangelikų – reformatų parapijų tvarka Lietuvoje“ (1913).

Literatūra
1.    Martyno Yčo ekonominės veiklos Kaune pėdsakais / A. Surblys // Kauno istorijos metraštis. - Kaunas, 2006, t. 7, p. 111-136.
2.    Ernestas Galvanauskas: politinė biografija / G. Galva. - Čikaga, 1982, p. 106.

 

STEPONAS KOLUPAILA

Steponas Kolupaila (1892 09 14 – 1964 04 09) – geodezininkas, hidrologas, Lietuvos hidrologijos ir hidrografinių tyrimų pradininkas, profesorius. Mokslinę veiklą S. Kolupaila pradėjo Rusijoje, kur 1918 metais išleido pirmąjį hidrometrijos vadovėlį rusų kalba. 1923 metais įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo, 1935–1940 metais buvo Energijos komiteto vandens jėgų skyriaus vedėjas, žurnalo „Technika“ redaktorius 1925–1928 metais, Kauno miesto tarybos narys 1931–1933 metais. S. Kolupaila siekė, kad gamtos išteklių panaudojimas žmonijos tikslams būtų suderintas su gamtos apsauga, nenuilstamai kovojo su belgų koncesininkų savivale, siekdamas pigesnės elektros energijos kauniečiams. Be to, kaip mokslininkas S. Kolupaila ne tik pats tyrinėjo Lietuvos upes bei atliko jų hidrologinius tyrimus, bet ir skatino kitus dalyvauti mokslinėje veikloje.1

Pasak Z. Ivinskio, „Vargu mūsų aukštosiose mokyklose gali atsirasti daugiau tokių produktyvių, energingų ir nuolat mūsų mokslinio ir kultūrinio gyvenimo problemomis gyvai besisielojančių profesorių, kokiu yra prof. St. Kolupaila. Kasmet parašydamas iš savo (hidrologinės) srities daugybę straipsnių ir studijų, jis randa dar progos savo srities mokslą ne tik kurti, bet ir jį populiarizuoti platesniems sluogsniams. Jau tokios yra mūsų gyvenimo sąlygos, kad mokslo žmogus negali užsidaryti vien savo akademiniame darbe ir paskęsti vien tik kabinetiniuose tyrinėjimuose. Jis turi savo darbo rezultatus paskleisti, padaryti prieinamus ir su grynuoju mokslu neturintiems galimybės santykiauti. Šitą mokslininko uždavinį mūsų sąlygose prof. St. Kolupaila atlieka su kaupu. Jis yra parašęs iš savo srities ne vieną darbą, kuris ir ne specialistui bus į rankas mielai imamas ir paskaitomas“. 2

S. Kolupaila rašo: „Gražiausias ir sėkmingiausias mano gyvenimo laikas buvo skirtas Nemuno studijoms. Būdamas 20 šimtmečio realistas - technikas siekiau „pažaboti“ Nemuną naudingam žmonijos darbui, todėl matavau jį, tyrinėjau, stengiaus įsprausti į tabeles, grafikus ir formules. Bet kartu, lyg 19 šimtmečio romantikas, mylėjau jį, kaip „naminę mano upę“, žavėjaus jo nepaliestu gamtos grožiu, lankiau ir kitus skatinau lankyti, stengiaus atskleisti įdomią jo praeitį, rašiau apie jį visomis kalbomis...“.3

S. Kolupaila paskelbė daug darbų apie Lietuvos upes ir hidrologinius tyrimus. Svarbiausi S. Kolupailos darbai yra „Nemuno ties Kaunu 1877–1925 m. matavimai“ (1926), taip pat skyriuje saugomi „Hidrometrinio metraščio“ du tomai (1929–1930). Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra šie S. Kolupailos parašyti darbai: „Apie upių ilgį ir jo matavimus“ (1935), „Ar senka mūsų upės?“ (1935), „Ašmena, Ašva, Ašvija, Ašvinė“ (1933), „Aukštaičių ežerais ir upėmis“ (1936), „Baidarėmis iš Ventos Dubysa“ (1936), „Brėslauja ir Brėslaujos aps.“ (1935), „Dauguva“ (1937), „Debito matavimas plūdėmis“ (1940), „Dniestras“ (1937), „Drūja, Drūkšė, Drūkšiai, Dubingė, Dubingių ežeras“ (1938), „Dubysa“ (1938), „Hidraulika“ (1947), „Hidrografija ir hidrologija“ (1941), „Hidrologija ir jos turinys“ (1931), „Hidrometrija“ (2 tomai, išleisti 1939 ir 1940 metais), „Hidrometriniai darbai Jungtinėse Amerikos valstybėse“ (1938), „Įdomus Nemuno praeities dokumentas“ (1939), „Jūros nuotakis ties Taurage“ (1944), „Kelionės baidarėmis Alytus – Kaunas – Klaipėda“ (1934), „Lietuva gintaro ir kryžių šalis“ (1935), „Lietuvos ežerai“ (1933), „Lietuvos ir kaimynų žemėlapiai“ (1931), „Lietuvos upių monografijos“ (1932), „Melioracijos darbai ir tariamas vandens nykimas“ (1938) ir kt.

Literatūra
1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1957, t. 12, p. 255-256; 1969, t. 36, p. 312.
2.    Vienos įdomios knygos varginga istorija: recenzijos vietoj / Zenonas Ivinskis // XX amžius. - 1940, liep. 29 (Nr. 171), p. 5.
3.    Mano pažintis su Nemunu // Nemunas / Steponas Kolupaila. - Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 19.

 

PETRAS ŠALČIUS

Petras Šalčius (1893 01 25 – 1958 04 22) – ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, žurnalistas, žurnalo „Talka“ redaktorius 1919–1940 metais. 1918 metais baigė Maskvos universitetą ir Aukštuosius kooperacijos kursus, tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. Kaune nuo 1918 metų įsteigė Kooperacijos departamentą prie Prekybos ir pramonės ministerijos, kūrė kooperatyvus, kooperatyvų sąjungas, rengė jų metodiką. Parengė „Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą“, priimtą 1919 metais. 1919–1925 metais buvo Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininkas, Lietuvos kooperatyvų tarybos, Lietuvos kooperatininkų draugijos steigėjas ir ilgametis pirmininkas. Kooperacijos banko valdybos narys. 1931 metais tapo Tarptautinio kooperacijos instituto nariu. Buvo lietuvių ir švedų draugijos pirmininkas.


Pasak V. Lukoševičiaus, „P. Šalčius į ekonominių teorijų istorijos dalyką žiūrėjo kaip į pagalbinį studijuojant politinę ekonomiją. Be to, gilindamasis į šią istoriją, kartu sprendė, kuri teorija ar teorijos yra labiau pagrįstos ir kuriomis daugiausia reikėtų remtis skaitant politinės ekonomijos kursą. Iš tikrųjų juk jis, studijuodamas Maskvos universitete teisę, plačiau susipažinti su ekonominėmis teorijomis neturėjo progos. Galima sakyti, lyg ir netikėtai užkluptas ir pakviestas į Lietuvos universitetą Kaune skaityti politinę ekonomiją, neatsitiktinai prisiminė M. Tugan-Baranovskio vadovėlį, iš kurio pats mokėsi. Nuodugniau susipažinus su kitomis teorijomis ir su Markso teorijos kritika, šis vadovėlis ėmė jo nebetenkinti. „Visuomenės ūkio teorijose“ greta kitų jau aptariama ir švedų ekonomisto G. Kaselio (Cassel) teorija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, P. Šalčiui pasirodė labiausiai verta dėmesio“. 2
Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra Petro Šalčiaus asmeninė biblioteka – jo gyvenimo ir veiklos atspindys. Nuosekliai surinktos ekonominės literatūros vertę kuria rankraštinė medžiaga ir Petro Šalčiaus asmeniniai ryšiai su daugelio šalių kooperatinio judėjimo šalininkais ir teoretikais. Skyriuje taip pat saugomi šie P. Šalčiaus parašyti darbai: „Aušros ir Šviesos ekonomika“ (1932), „Dėkimės į ūkinę talką“ (1939), „Ekonomika“ (1938), „Ekonomika: Mokslas apie ūkiškąją žmonių gerovę“ (1931, 1932), „Ekonomikos pagrindai“ (1933), „Ekonominės doktrinos: Istorija, tekstai“ (1935), „Iš kooperacijos istorijos Lietuvoje“ (1934), „Iš kredito istorijos Lietuvoje“ (1935), „Iš vertės ir kainų teorijų: Visuomenės ūkio teorijos studija“ (1928), „Iš žemės ūkio draugijų istorijos Lietuvoje“ (1935), „Ką duoda namų šeimininkei vartotojų bendrovė?“ (1922), „Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas“ (1931), „Kooperacija Lietuvoje: Bendra apžvalga ligi 1937 m.“ (1937), „Kooperacijos judėjimas Lietuvoje“ (1925), „Kooperacijos laimėjimai nepriklausomoje Lietuvoje“ (1938), „Kooperatinė ekonomika“ (1942), „Kooperatinė mūsų prekyba“ (1938), „Kooperatinis mūsų kreditas: Jo 65-rių metų sukakčiai paminėti“ (1938), „Kooperatyvų įstatymas“ (1925), „Lietuvos ūkis iki XVIII amžiaus vidurio“ (1957), „Patarimai vartotojų bendrovių steigėjams ir vedėjams“ (1919), „Sąskaitybos vadovėlis vartotojų bendrovėms“ (1919), „Tautos ūkis ir kooperacija“ (1934), „Vadovėlis kredito bendrovėms: Patarimai, kaip tvarkyti, vesti kredito bendrovių operacijos ir jų knygos“ (1920), „Visuomenės ūkio teorijos“ (1927), „Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų“ (1937), „Žemės ūkio produktų pardavimo organizavimas Lietuvoje“ (1919).

Literatūra
1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1963, t. 29, p. 313-314.
2.    Profesorius Petras Šalčius: jo kooperatinė, pedagoginė ir mokslinė veikla / Vincentas Lukoševičius. - Vilnius: Margi raštai.

 

VLADAS JURGUTIS

Vladas Jurgutis (1885 11 05 – 1966 01 09) – ekonomistas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius. Buvo Lietuvos banko valdytojas 1922–1929 metais, vienas bendrovės „Lietuvos cukrus“ steigėjų, Krikščionių demokratų partijos veikėjas, ateitininkų pirmtakas, užsienio reikalų ministras Ernesto Galvanausko vyriausybėse 1922 metais. Nuo 1925 metų dėstė Lietuvos universitete, taip pat buvo Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų ekonomikos lektorius, nuo 1940 metų – Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto profesorius. Po Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrąžintas į Lietuvą ir gyveno Vilniuje.

J. Pažemėnas rašo: „Atsistodamas Lietuvos Banko priešaky, Jurgutis tuo pačiu įsipareigojo sukurti įstaigą, kurios uždavinys buvo: 1) įgyvendinti pastovią bei patvarią pinigų sistemą, 2) reguliuoti pinigų apyvartą krašte, ir 3) savais kreditais ugdyti krašto ūkio augimą. Tai pirmiausia reiškė  įgyvendinti savąjį pinigą – litą tuo laiku, kai žmonių akyse buvo sugriautas bet koks pasitikėjimas didelių kaimyninių valstybių pinigais – rusišku rubliu ir vokiška marke. Drauge tai reiškė  galutinai atsipalaiduoti nuo Vokietijos ekonominės priklausomybės ir sukurti Lietuvos politiniam savarankiškumui bazę. Pasak V. Jurgučio, net jaunos valstybės tarnautojai, gavę pirmąsias algas litais, skubėdavo iš pradžių juos pakeisti į dar apyvartoj ėjusias vokiškas markes, pavadintas auksinais. Griežtai ribodamas litų emisiją ir kaupdamas jam paremti kiek didesnį aukso rezervą, bankas išgyvendino vokiškos markės pėdsakus ir parodė, kad litas nori pasilikti patvariai pastoviu jaunos respublikos pinigu“. 2

V. Jurgutis yra daugybės ekonomikos mokslo darbų autorius. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomi šie V. Jurgučio darbai: „Bankai“ (1940), „Bendroji ir specialinė ekonominė politika“ (1940), „Ekonominių mokslų pagrindai“ (1938), „Finansų mokslas: V. Jurgučio skaitytų 1932-1933 mokslo metais paskaitų stenogramos“ (1933), „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938), „Pinigai, bankai ir kreditas: Prof. Jurgučio skaitytų 1933/34 m. paskaitų stenogramos (1934), „Tomo iš Akvino ekonominių minčių pagrindai: referatas, skaitytas 1933 m. vasario mėn. 12 d. VDU, korporacijos „Activitas“ socialinių paskaitų cikle“ (1933), „Visuomeninių Tomo Garigue Masaryko minčių pagrindai“ (1931).

Literatūra
1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1957, t. 10, p. 143-145; 1967, t. 36, p. 280.
2.    Prof. Vladas Jurgutis / Juozas Pažemėnas // Aidai. - 1967, Nr. 2, p. 70.

 

JONAS IR JUOZAS VAILOKAIČIAI

Jonas ir Juozas Vailokaičiai  – Ūkio banko steigėjai ir savininkai, bendrovės „Maistas“ steigėjai ir vadovai iki 1925 metų, „Metalo“, buvusio brolių Šmidtų metalo fabriko savininkai, „Palemono“ plytinės steigėjai ir savininkai, cukrinių runkelių auginimo ir cukraus gamybos finansuotojai, Butų kolonijos organizatoriai, Ūkio banko stipendijos studijuoti Lietuvoje ir užsienyje steigėjai, padovanojo sklypą Fizikos ir chemijos instituto statybai.

Jonas Vailokaitis (1886 – 1944) buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, kartu su broliu Juozu – vienas iš Lietuvos ūkininkų sąjungos steigėjų, Steigiamojo Seimo narys.

Juozas Vailokaitis (1880 12 17 – 1955 08 02) – Steigiamojo, Pirmojo Seimo ir Antrojo Seimo narys krikščionių demokratų frakcijoje, kunigas.

J. Sakas rašo: „Dar prieš lito įvedimą Vailokaičiai nupirko didžiulę metalo apdirbimo įmonę iš vokiečių bendrovės „Br. Šmidt“. Įmonė Kaune veikė nuo 1869 metų. Jos gaminiai buvo paplitę po visą carinę Rusiją. Nutrūkus bet kokiems ryšiams su Rusija, Šmidtų fabrikas nustojo rinkų ir negalėjo savo gaminių parduoti, o gamyba Lietuvos ūkio reikalams nebuvo pritaikinta. Krintant pinigų vertei, savininkai nutarė Lietuvoje likviduotis. Vailokaičiai pasinaudojo ta proga ir fabriką (bendrovės akcijas) nupirko, gamybą pritaikė Lietuvos ūkiui, ypač žemės, ir gerai vertėsi. 1939 metų pradžioje jo balansas buvo 12,5 milijonų litų“. 2  Pasak J. Sako-Sakevičiaus, „Vailokaičiai nuo pat banko veiklos pradžios ieškojo, kur saugiau pinigus investuoti, kur gauti pelno. Jie, negavę pakankamai gerų klientų, įsteigė ir įsigijo keletą įmonių. Mat, jas patys galėjo kredituoti ir jų veikimą prižiūrėti. Iš turimų balansų, paskelbtų 1939 metų „Vyr. Žinių“ II dalyje, galima padaryti išvadą, kad Ūkio Bankas ne tik visą savo pagrindinį kapitalą, bet ir daugiau kaip trečdalį indėlių buvo sudėjęs į savo įmones (į „Palemoną“ ir „Metalą“)“. 3

Literatūra
1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1965, t. 32, p. 462-464.
2.    Kunigo Juozo Vailokaičio įnašas Nepriklausomos Lietuvos ūkiui (Trumpa apžvalga) / Jonas Sakas // LKMA Suvažiavimo darbai. - Roma, 1987, t. 12, p.110.
3.    Kunigas Juozas Vailokaitis: žurnalistinė, visuomeninė, politinė ir ekonominė veikla / Jonas Sakas-Sakevičius. - Chicago: Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas, 1985, p. 126.

 

VLADAS JUODEIKA

Vladas Juodeika (1900 08 25 – 1977 09 11) – Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris, ekonomistas, žurnalistas. 1928–1932 metais Finansų ministerijos, o 1932–1934 metais – Valstybės Tarybos referentas. 1933 metais dalyvavo steigiant Socialinių ir politinių mokslų institutą Kaune ir buvo jo valdybos narys. Žurnalistų sąjungos narys nuo 1935 metų, „Tautos ūkio“ vyriausiasis redaktorius 1936–1940 metais. Knygų leidyklos „Žinijos“ pirmininkas 1937–1938 m. Kaip Kainų tvarkytojas dalyvavo kuriant standartizacijos sistemą. Parengė Akcizo įstatymo ir Valstybinio monopolio įstatymų projektus, mūrinės statybos, alaus, tabako pramonės pertvarkymo planus. Vladas Juodeika rūpinosi, kad tam tikrose Lietuvos pramonės šakose neįsigalėtų monopolis, ribojantis laisvą rinką ir konkurenciją. Tai buvo ypač veiksminga tose šakose, kuriose buvo didelė monopolinių susitarimų rizika ir veikė monopoliniai susivienijimai, pavyzdžiui, alaus, tabako pramonėje. 1946 metais V. Juodeika emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.  Išeivijoje parašė kritinį veikalą apie K. Markso teoriją.
Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra saugomi V. Juodeikos darbai „Mūrinės statybos ugdymo planas“ (1938), „Didžioji iliuzija: marksizmas teorijoje ir tikrovėje“ (1978).

V. Juodeika rašo: „Jei amatų reikalai nebus pavesti reformuotiems Prekybos ir Pramonės Rūmams, tai galima užtikrinti, kad po kiek laiko neabejotinai vėl iškils specialių Amatų Rūmų steigimo klausimas. O atskirų Amatų Rūmų, jų organų ir administracijos išlaikymas pareikalaus kelius šimtus tūkstančių litų, panašiai kaip įsteigti Darbo rūmai yra pareikalavę apie 400000 lt metinės sąmatos. Atskirų Amatų Rūmų išlaikymas amatininkams būtų sunkiai pakeliama našta. Gi amatus įjungus į Prekybos ir Pramonės Rūmus, jokių naujų išlaidų nebus reikalinga, nebent tik kokia nauja amatų referentūra su keliais tarnautojais. Reiškia, tiek tikslingumo, tiek ir taupumo argumentai kalba už tai, kad amatų reikalų tvarkymas ir jų atstovavimas būtų pavestas Prekybos ir Pramonės Rūmams. Gal amatininkų ir pramoninkų antagonizmas yra toks didelis, kad netikslu būtų juos suleisti į vieną vietą ? Tiesa, interesų skirtingumas yra, bet jau ne toks didelis, kad būtinai iššauktų kovą. Pagaliau, jei kokis antagonizmas ir būtų, tai geriau tą antagonizmą šalinti, derinant ir lyginant jų interesus vienuose Rūmuose, negu leisti tarp jų užvirti kovai už Rūmų ribų.“ 2

 

Literatūra

1.    Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1957, t. 10, p. 79-80 ; 1985, t. 37, p. 241.
2.   Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų reformos klausimu / Dr. V.Juodeika // Tautos ūkis.-1936, vas. (Nr. 2), p. 37.


Parengė vyren. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė

Atnaujinta 2018-06-20 21:43

Daugiausiai skaityta