Tarpukario Kauno aktualijos ir personalijos šaržuose ir karikatūrose

Dienos naujienos. - 1931, liep. 1 (Nr. 71), p. 1. Dienos naujienos. - 1931, liep. 1 (Nr. 71), p. 1.
Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 164 kartai

Tarpukario Lietuvos periodiniai leidiniai „Aitvaras“, „Diena“, „Dienos naujienos“, „Kuntaplis“, „Sekmadienis“, „Spaktyva“, „Vapsva“, „Vėpla“ ir kt. pasižymėjo ne tik šaržų ir karikatūrų gausa, bet ir jų kokybe, apskritai pranokstančia šio laikotarpio humoristinės spaudos lygį.

Jono Burbos, Sergejs Civinskio (slapyvardžiu Civis), Aleksandro Čepo, Felikso Daukanto, Makso Ginsburgo (slapyvardžiu M. Gin-s), Boriso Jermolajevo (slapyvardžiu Bor-Jer), Leono Kagano (slapyvardžiu L. K-as, L. K-sa), Rimto Kalpoko (slapyvardžiu Er-Ka-Ka), Telesforo Kulakausko, Jono Martinaičio, Juozo Olinaro Penčylos, Adomo Smetonos, Adomo Varno, Stepo Žuko ir kitų šaržuose bei karikatūrose išryškinti ne tik vaizduojamų asmenybių charakteriai, aplinkybės ir situacijos, į kurias jos buvo patekę, bet ir laikotarpio aktualijos, įprastoje informacijoje kartais nutylimi faktai. Pavyzdžiui, abstrakčioje karikatūroje „Tėvynės mylėtojų draugijos subuvimas“1  pasišaipoma iš labai paplitusio posakio, kad žodžiais, ne darbais mes Tėvynę mylime.

Karikatūrose vaizduojant partijų rinkiminę kovą2,  valdžios siekimą, partijų lyderiai ir jų periodinių leidinių redaktoriai dažnai nebuvo įvardijami, tačiau juos atpažinti buvo nesunku, o iš užuominų apie konkrečią politinę situaciją buvo galima vienaip ar kitaip juos vertinti. Švelniai pasijuokiant iš asmenų devyndarbių, dėl užimamų pareigų patenkančių ir į interesų konfliktų situacijas, provokuojama mintis, kad jie tinkamai neatlieka nei vieno savo darbo, nors oficialiai tai niekur neminima. Karikatūroje „Aviacijos gadynėj“3  ironiškai džiaugiamasi J. Urbšio iš Sovietų Rusijos parvežtomis „lauktuvėmis“ – Vilniumi ir Vilniaus kraštu, bet tarp eilučių sakoma „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Iš kariuomenės veikėjų vienas įdomesnių yra Stasio Raštikio šaržas, pieštas J. O. Penčylos. Paslėpta šaržo mintis: išdidžiai kariuomenės paradą priimančio kariuomenės vado išvaizdoje matosi jo polinkis į didybę, pasipuikavimą, savo nuopelnų iškėlimą4.

Tarpukario Kauno aktualijų vaizdavimas buvo pagrindinis kriterijus pasirenkant parodos šaržus bei karikatūras. Be to, aktualijos įdomiausios tada, kai galima atpažinti konkrečius veikiančius asmenis, todėl abstrakčių karikatūrų yra palyginus mažai. Net ir abstrakčiose karikatūrose minimi konkretūs įvykiai bei netiesiogiai galima atpažinti veikiančius asmenis. Pavyzdžiui, Stepo Žuko karikatūroje „Naujoji statyba“5  pavaizduota Kauno kalėjimo revizija, radusi daug trūkumų. Karikatūroje „Bokso rungtynės dėl pavasario taurės“6  pavaizduotas Kauno miesto valdybos laimėjimas prieš belgų koncesininkus, valdžiusius Kauno elektros stotį ir nepagrįstai užkėlusius elektros kainą, o kitoje karikatūroje, priešingai, vaizduojamas Kauno miesto tarybos neveiklumas ir bejėgiškumas kovoje dėl pigesnės elektros energijos7.  St. Žuko karikatūra „Mūrinė Lietuva“8  apie tariamą Kuntaplio garažo plano projektą buvo paskelbta Kauno miesto savivaldybės statomo garažo stogo įgriuvimo proga. M. Ginsburgo karikatūroje „Ministerijoj“9  pašiepiamas valdininkų žmonų pasipiktinimas dėl galimo jų atleidimo iš darbo, priėmus atitinkamą įstatymą, kuris tuo metu kaip tik buvo rengiamas. Gražioje Sergejs Civinskio karikatūroje laikraštyje „Sekmadienis“10  vaizduojama Moterų tarybos donkichotiška kova prieš moterų pavardžių galūnę -ienė.

Karikatūrose vengta tiesmukiško politikavimo, kai kurie iš pirmo žvilgsnio subjektyvios, partinės agitacijos pavyzdžiai parodoje pasirinkti dėl to, kad karikatūristai apnuogino objektyvius politinius procesus bei pažvelgė plačiau nei tiesmukiška politinė agitacija.

Ryškiausių tarpukario Lietuvos karikatūristų Sergejs Civinskio, Boriso Jermolajevo, Leono Kagano, Juozo Olinaro Penčylos šaržuose ir karikatūrose politiniai procesai, rezonansinės bylos11,  ekonominės bei kultūros problemos atskleistos kandžiai, juokingai ir patraukliai, gerbiant vaizduojamus asmenis bei pateikiant pakankamai objektyvią, įvairiapusę informaciją, išryškinant tam tikrus bruožus. Tai, kaip to meto žmonės ir įvykiai buvo vaizduojami šaržuose ir karikatūrose, galėtų būti pavyzdys ir šių laikų spaudai. Gražiai pasijuokti iš rimtų dalykų  – atviros visuomenės požiūris. Džiugu, kad tarpukariu buvo mokančių pajuokauti karikatūristų, tačiau gaila, kad tekstuose humoras neprilygo karikatūroms. Jis dažnai būdavo nejuokingas ir gerokai žemesnio lygio negu karikatūristų kūriniai.

  1Kuntaplis. - 1935, vas. 17 (Nr. 8), p. 3.
  2Sekmadienis. – 1933, bal. 16 (Nr. 16), p. 1.
  3Kuntaplis. - 1939, spal. 15 (Nr. 42), p. 1.
  4Lietuvos žinios. – 1939, lapkr. 23 (Nr. 267), p. 1.
  5Kuntaplis. - 1938, vas. 6 (Nr. 6), p. 2.
  6XX amžius. - 1937, geg. 1 (Nr. 97), p. 1.
  7XX amžius. - 1937, lapkr. 27 (Nr. 271), p. 1.
  8Kuntaplis. - 1937, gruod. 19 (Nr. 51), p. 1.
  9Kuntaplis. - 1933, liep. 2 (Nr. 1), p. 1.
  10Sekmadienis. - 1933, saus. 22 (Nr. 4), p. 1.
  11Kuntaplis. - 1935, geg. 12 (Nr. 20), p. 3.

Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė

Atnaujinta 2017-11-30 14:37