Spausdinti šį puslapį

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 6697 kartai
Žymėtas pagal

Kalbos šeštadienių organizatorė

Didžiąją dalį savo gyvenimo S. Čiurlionienė paskyrė lietuvių kalbai ir literatūrai. Nors kalbos mokslų nebaigė, bet šioje srityje nuveikė daug: išleido lietuvių literatūros chrestomatiją ir lietuvių literatūros istorijos konspektą, mokė lietuvių kalbos 1910–1914 m. „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune, pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže. 1925–1938 m. dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką Vytauto Didžiojo universitete.

Lietuvių kalbos praktikai buvo skirti ir jos namuose nuo 1926 m. vykę žymieji kalbos šeštadieniai. Daugiausiai dėmesio juose buvo skirta vertimų kalbai. Iš filmuotos 1940 m. medžiagos aišku, kad jie vyko iki pat 1940 m., o dukros Danutės Zubovienės liudijimu dar ilgiau (iki 1942 m.). Kalbos šeštadienių iniciatorius buvo rašytojas Mykolas Vaitkus, geras S. Čiurlionienės bičiulis. Šeštadieniais rašytojos namuose susirinkdavo žymiausi Lietuvos kultūros ir literatūros veikėjai, tarp jų – V. Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, V. Daugirdaitė-Sruogienė, J.Talmantas. O štai J. Tumas-Vaižgantas, vienas geriausių S. Čiurlionienės draugų ir patarėjų, kalbos šeštadienių neįvertino dėl to, kad tai buvo kalbos, o ne literatūros salonas.

Lietuvių kalba, Lietuvos istorija, kultūrinio gyvenimo patriotinės nuostatos buvo pamatinės jos gyvenimo vertybės.

Išskirtinis asmenybės bruožas – griežtos moralinės nuostatos

S. Čiurlionienė laikėsi tvirtų moralinių nuostatų, dėl kurių vienų buvo gerbiama, o kitų – nelabai mėgstama. Aktyviai įsitraukdama į visuomenines veiklas, ji išsikovojo pripažinimą ir autoritetą, buvo noriai kviečiama į daugelio organizacijų prezidiumus. Kai kurių organizacijų veikloje pati aktyviai dalyvavo – skaučių seserijos moraline vadove išliko ir pasitraukusi iš vadės pareigų (1934–1940 m.).

S. Čiurlionienė buvo tikra Lietuvos atgimimo kartos inteligentė, nusistačiusi prieš girtavimą, moralinį pakrikimą, jos dorovinėms nuostatoms prieštaraujantį elgesį. Griežti pasisakymai, kas tinka ir kas netinka mergaitei, moteriai, laisvesnių pažiūrų ar gyvenimo būdo propaguotojams galėjo pasirodyti puritoniška ar net davatkiška. Ji buvo viena griežčiausių grožio konkursų, restoranų kultūros, spaudos bulvarėjimo kritikių. Vis dėlto S. Čiurlionienė nesipriešino ir iš Vakarų ar Rytų ateinančioms naujovėms, nors jas vertino kritiškai.

 

 

Kūrėja, drumsčianti ramybę

S. Čiurlionienę šiandien atmename ne tik kaip visuomenės veikėją, bet ir kaip kūrėją. Kūryba buvo įvairialypė: nuo simbolizmo, dekadentizmo, romantizmo iki buitinės komedijos bei realistinio, su humoru ir kartais groteskiško gyvenimo atspindžio; nuo drąsios publicistikos, eseistikos, literatūros kritikos iki atsiminimų pobūdžio literatūros.

Poezijos blyksniai netapo jos kūrybos dalimi. Ne todėl, kad pirmąjį eilėraštį „Vėlė kibirkštėlė“ taip kritiškai įvertino Al. Dambrauskas-Jakštas. Tikriausiai pati S. Čiurlionienė suprato, kad jos stiprioji pusė buvo proza, ne poezija. Ir Pragiedrulio slapyvardis jai neprigijo ne todėl, kad ne pati jį pasirinko, o todėl, kad jos, kaip rašytojos, kelyje, debesėlių buvo daugiau nei pragiedrulių. J. Tumas-Vaižgantas, parinkęs jai šį slapyvardį bei pastūmėjęs rašyti, S. Čiurlionienei buvo didžiulis autoritetas, vienas svarbiausių jos aplinkos žmonių. Tokių žmonių, kurie buvo ne tik draugai, bet ir skatino tam tikrai veiklai, S. Čiurlionienės gyvenime buvo nemažai.

Kaip kūrėja buvo labai prieštaringai vertinama. Ypač daug neigiamų pastabų sulaukė eseistikos, literatūros ir meno kritikos knyga „Lietuva: kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“. Galbūt dėl drąsaus dar jaunos autorės požiūrio į pripažintus kūrėjus, literatūros kritikus. Pastarųjų, atitinkančių knygoje iškeltus reikalavimus, jos nuomone, visai nebuvo. Vienas svarbiausių jos kūrinių – apysaka „Šventmarė“ – buvo įvertinta pozityviau. Knygą dar pagyvino dukros pasiūlyto dailininko V. Petravičiaus iliustracijos. Tačiau tarp daugelio palankių vertinimų atsirado ir kritikas A. Barulis, teigęs, kad vos prisivertęs perskaityti šį nuobodų kūrinį, ieškant deimančiukų, bet jų taip ir neradęs.

Nesuprasta ji liko ir Petro Vaičiūno, pabandžiusi kritikuoti jo dramą „Sudrumsta ramybė“. Po šio bandymo nebeužsiėmė literatūros ir teatro kritika. Simboliška, kad 1926 m. „Pradų ir žygių“ žurnale viena šalia kitos atsidūrė dvi Vinco Krėvės rašytos recenzijos: sėkmingai vaidinamos S. Čiurlionienės keturių veiksmų dramos „Aušros sūnūs“ ir ne mažesnį pasisekimą turėjusios P. Vaičiūno komedijos „Tuščios pastangos“.

S. Čiurlionienės gyvenimo meilė ir skausmas

Visam S. Čiurlionienės gyvenimui neabejotiną antspaudą uždėjo jos Gyvenimo Meilė ir Gyvenimo Skausmas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kai psichine negalia sirgęs ir nuo plaučių uždegimo miręs genijus taip anksti ją paliko, nebuvo tos rezignacijos, kurios buvo galima tikėtis. Bet rašytojos mintys buvo stipriai paveiktos. Tą liudija 1914 m. jos rašytas apsakymas „Draugui“, dedikuotas vyrui. Tą liudija ir visas jos gyvenimas. Netektį rašytoja kompensavo aktyvia visuomenine veikla, kūryba, pedagoginiu darbu, kuriam buvo atsidavusi visa širdimi.

Nemažą savo gyvenimo dalį ši visuomenės veikėja praleido Kaune (1910–1914, 1919–1958).1971 m. jos name (Žemaičių g. 10) atidarytas memorialinis kambarys-muziejus. Dėkojame S. Čiurlionienės anūkei Daliai Zubovaitei-Palukaitienei už suteiktą galimybę pasinaudoti šio muziejaus turtais parodoje. 1974 m. ant šio namo atidengta memorialinė lenta, nurodanti, kad jame gyveno Sofija Čiurlionienė. Dar viena kolektyvinė lenta atidengta ant namo Žemuogių g. 6, liudijanti, kad S. Čiurlionienė ten gyveno 1930–1933 m.

Sofija Čiurlionienė buvo išties išskirtinė, įvairiapusė asmenybė. Jos knygos, straipsniai, veikla susilaukė kontraversiškų vertinimų. Tai rodo, kad ji buvo užčiuopusi gyvenimo pulsą – nebuvo abejingų nei S. Čiurlionienės kūrybai, nei jos pasisakymams spaudoje, nei pedagoginei, diplomatijos, moterų ir jaunimo organizacijų, visuomenės švietimo veiklai.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, vyresn. bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė, vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė, vyresn. bibliotekininkė Austėja Krištaponytė.

Atnaujinta 2021-04-02 14:58