Raudondvario grafų Tiškevičių knygų rinkinys

Kas nežino žymiųjų didikų Tiškevičių? Dar XVI a. gavę grafų titulą, šios giminės atstovai, garsėjantys savo dvarais ir juose sukauptais turtais, paliko žymę Lietuvos istorijos puslapiuose.

1819 m. viena šios giminės šakų pradėjo kurtis šalia Kauno, Raudondvaryje. Dvaro rūmus nusipirko Napoleono armijos 17-ojo lietuviškojo ulonų pulko vadas, Kauno gubernijos bajorų maršalka grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839). Vėliau rūmus atnaujino ir išgražino jo palikuonys – vyriausias sūnus Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) bei vaikaitis Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935).


Neatsiejama žymaus dvaro dalis – biblioteka

Dvaro kultūrinis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be bibliotekos. Knygos buvo naudojamos kasdieniams reikalams, savišvietai. Raudondvario rūmų biblioteka – įdomi ir beveik netyrinėta dvaro gyvenimo dalis, atskleidžianti Tiškevičių požiūrį į knygą bei jų skaitymo poreikius.
Yra duomenų, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Raudondvario rūmų bibliotekoje būta daugiau nei 10 tūkst. egzempliorių leidinių – knygų, atlasų, žemėlapių, planų, natų. Dalį jų Tiškevičiai išsivežė į užsienį, tačiau kiti liko Lietuvoje ir buvo saugomi Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tiškevičių biblioteka buvo išskaidyta, jos knygų pateko į Kauno technologijos universiteto, Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekas.

Dalį šio vertingo rinkinio – 250 knygų – saugo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrius. Tai XVI–XX a. leidiniai prancūzų, lenkų, lotynų, rusų ir vokiečių kalbomis. Fonde vyrauja XIX a. knygos.


Knygų savininkų įrašai rodo XVI a. leidinių populiarumą

Vienos iš vertingiausių grafų bibliotekos knygų yra išlikę dar nuo XVI a. Tai du Krokuvoje leisti lenkų kunigo, jėzuito, pirmojo Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriaus Jokūbo Vujeko (1540–1597) veikalai: 1584 m. didžioji „Postilė“ ir 1593 m. „Naujasis Testamentas“, verstas iš graikų ir lotynų kalbų bei buvęs toks populiarus, kad vėliau perleistas keliolika kartų.

Šiuose reikšminguose ir populiariuose leidiniuose to meto skaitytojai paliko savo žymes – abi knygos ženklintos įrašais. „Postilėje“, skirtoje labiau išsilavinusiems skaitytojams, rastas įrašas lotynų kalba : Joa. Chrizostomus Korsak Can Reg / comparavit. Jo autorius – XVII a. pirmosios pusės pamokslininkas, Laterano kanauninkas Joanas Chrizostomas Korsakas (Joannes Chrysostomus Korsak), 1621 m. Vilniuje išleidęs Mikalojaus Volskio laidotuvėms skirtą pamokslą.

„Naujajame Testamente“ palikti įrašai paslaptingesni, tačiau pasižymi gyvesne kalba. Savininkas, palikęs įrašą, vadina save nevertu tarnu. Tačiau kas jis buvo ir kur gyveno, nustatyti nepavyko (Ta Xięga Nowy testament Pana naszego Jezusa Chrystusa moia własna iest pawel Sawicz Presbyter [Odachowski]. <...> .... własney Xięgi ... Niegodny sluga ... Pawiel Sawicz Presbyter [Odachowski]...).

Manoma, kad abu leidiniai priklausė ne vienam savininkui, nes mūsų laikus pasiekė stipriai apgadinti. Jie ženklinti Raudondvario bibliotekos antspaudu: Z duplikatów biblioteki Czerwonodworskiej.


Baroko epochos įdomybės XVII a. knygose

KAVB saugomi 24 leidiniai, spausdinti dar XVII a. Dauguma knygų leistos Lenkijoje, Ukrainoje, Italijoje. Kaip kad ir būdinga tam laikotarpiui, vyrauja lenkiškos ir lotyniškos knygos, kurių dauguma – religinės tematikos leidiniai.  Yra knygų, skirtų Lenkijos istorijai, teisės veikalų, keletas grožinės ir šviečiamosios literatūros darbų.

Šių knygų autoriai – Baroko epochos kūrėjai, rašę aktualiomis to meto visuomenės gyvenimo temomis. Vienas jų – žymus oratorius ir pamokslininkas, pirmas Vilniaus akademijos rektorius Petras Skarga (1536–1612). Savo gausiuose raštuose, taip pat ir Tiškevičių kolekcijos „Kazania na niedziele y swięta całego roku..., Kraków, 1609“, jis diskutuoja su protestantais, gindamas Katalikų Bažnyčios idėjas.

Kitas garsus teologas, jėzuitas, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609–1677) aptaria pagrindinius katalikų ir protestantų nesutarimų klausimus („O rzeczach do wiary naležących rozmowy teologa..., Kraków, 1671“) ir aprašo pagalbinius ūkio darbus dirbusius brolius koadjutorius (Pamiątka krótka braciey koadjutorów Societatis Jesu światobliwie zmarłych, Wilno, 1675), pabrėždamas dorai ir sąžiningai atliekamų kasdienių darbų vertę.

Be gausybės teologinių raštų, Baroko epochoje itin populiari buvo proginė literatūra. Šlovinamosios kalbos, vadinamos panegirikomis, buvo rašomos svarbiems didikų gyvenimo įvykiams (vestuvėms, laidotuvėms ir kt.) įamžinti. Raudondvario bibliotekoje rastas Vilniaus kanclerio, karališkojo sekretoriaus, žymaus keliautojo Jono Kazimiero Vaišnoravičiaus veikalas „Orator polityczny materiam weselnym i pogrzebowym..., Kraków, 1677“, kuriame mokoma, kaip rašyti iškilmingas kalbas. Kolekcijoje saugota ir Heronimo Vespazijono Kochovskio (Hieronim Wespazyjan Kochowski), rašiusio eilėraščius ir panegirines poemas lenkų ir lotynų kalbomis, knyga „Annalium Poloniae climacter..., Cracoviae, 1688“ (2-oji dalis).

Dar vienas įdomus Tiškevičių kolekcijos leidinys – LDK didiko Kristupo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipika, arba knygos apie žirgus“ (Hippika, to jest o koniach księgi). Tiškevičiai įsigijo 1647 m. egzempliorių, kuriame kartu su pagrindiniu spausdintu tekstu įrišti trys rankraščio lapai: traktatas „Apie kumeliukų auginimą“ (Sposob chowania zrzebcow...) ir du humoristiniai eilėraščiai apie arklius. Įdomus faktas – viename jų paminėtas ir Lietuvos žemaitukas. Tekstai, parašyti 1652 m. Kodenyje (Lenkija), itin kaligrafiški – paryškintos pirmosios žodžio raidės ir reikšminiai žodžiai, gausu papuošimų. Kas šių rankraštinių tekstų autorius, išsiaiškinti nepavyko – yra tik pavardės santrumpa: pisał An: Lub: (rašė An. Lub.). Knygoje būta ir savininko įrašo, tik vėliau jis buvo užtušuotas ir dabar neįskaitomas. Spėjama, kad šis „Hipikos“ egzempliorius galėjo priklausyti Kodenio Sapiegų bibliotekai.


Knygų ženklai – bibliotekos išskirtinumo įrodymas

Kiekvienos bibliotekos knygas iš gausybės kitų išskiria savininkų palikti ženklai. Asmeninė knygų kolekcija, kuri žymima jos ekslibrisu (knygos ženklas, žymintis jos savininką), antspaudu ar įrašais tampa išskirtine ir itin įdomia knygų tyrinėtojams. Raudondvario rūmų biblioteka taip pat turėjo savo knygų ženklus, kurie skirtingu metu įvairavo. V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918“ aprašė keturis Raudondvario bibliotekai priklausiusius knygos ženklus, iš kurių – trys antspaudai ir vienas ekslibrisas. Visos XVII a. Tiškevičių kolekcijos knygos, saugomos KAVB, ženklintos dviem antspaudais, sukurtais XIX a. II-oje pusėje: Biblioteka Czerwonodworska ir Z duplikatów biblioteki Czerwonodworskiej.

Knygos, ypač senosios, keliaudavo iš rankų į rankas, iš vienos bibliotekos į kitą. Tiškevičių kolekcijos knygos, prieš patekdamos į Raudondvarį, taip pat priklausė keliems savininkams. Jos ženklintos Vilniaus kolegijos, Vilniaus karmelitų vienuolyno, Česlovo Lasockio ir Vladislovo Jablonovskio bibliotekų antspaudais. Neretai knygos savininkas netgi stengdavosi panaikinti ankstesniojo paliktus ženklus!

Knygos ženklai atskleidžia įspūdingą Adomo Gdacijaus traktato „Dyszkurs o pijanstwie...“, išleisto 1681 m. Bžege, kelią. Spėjama, kad vieną iš ekslibrisų bandyta išpjauti, o nepavykus to padaryti – nuplėšti. Iš likusios dalies įrašo herbiniame ekslibrise pavyko nustatyti, kad jis priklausė kunigui Kristupui Henrikui Andriui Geretui (1686–1757), kuris kaupė knygas teologijos ir filosofijos tematika. Po K. H. A. Gereto mirties biblioteką perėmė jo sūnus Samuelis, vėliau – J. A. Zaluskis. Tolesnį A. Gdacijaus knygos kelią nusako antraštiniame lape išlikę antspaudai – Biblioteka Czerwonodworska ir Ex bibl. / Joach. Com. / Chreptowicz. Pastarąjį paliko žymus LDK valstybės veikėjas Joakimas Liutauras Chreptavičius (1729–1812), savo dvare Ščorsuose (dabartinėje Baltarusijoje) sukaupęs didelę ir vertingą biblioteką (apie 10 tūkst. tomų). Be šios A. Gdacijaus knygos, į Raudondvario kolekciją yra patekusi dar viena knyga su J. L. Chreptavičiaus ženklu. Tiškevičiai taip pat turėjo nemažą archyvą, kuriame buvo saugomi su jais susigiminiavusių šeimų dokumentai. Kartu su rankraščiais patekdavo ir knygos. Greičiausiai taip atkeliavo Chreptavičių ir kitų asmeninių bibliotekų egzemplioriai.

Raudondvario rūmų biblioteka buvo nuolat pildoma. Knygų ieškodavo tiek samdomi prekybos agentai, tiek patys Tiškevičiai, ką rodo jose palikti įrašai, pavyzdžiui: Pirkta 1907 09 04 iš Tafeto Krokuvoje už 15 kronų / B. J. T.  (Kupione 9/4 07 u Tafeta w Krakowie za 15 koron / B. J. T.). Tai – Benedikto Jono Tiškevičiaus įrašas lenkų pamokslininko Francišeko Rychlovskio (Franciszek Rychłowski) knygos „Kazania na niedziele całego roku..., Kraków, 1664“ priešlapyje. Kitas įrašas – B. J. Tiškevičiaus žmonos Rozalijos Branickaitės-Tiškevičienės, paliktas  Abrahamo Bzovskio knygoje „Sacrum pancarpium quadragesimale..., Venetii, 1611“: Pirko Rožė Tišk[evičienė] / Krokuvoje (Kupila Roza Tyszk / wKrakowie).  

Dėmesį traukia kolekcijos knygų paraštėse paliktos pastabos ir teksto komentarai. Pavyzdžiui, įdomus nežinomo skaitytojo įrašas paliktas 1680 m. išleistoje Černigovo (Ukraina) arkivyskupo ir spaustuvininko Lazario Baranovičiaus knygoje: Kas turi progą linksmintis, bet linksmintis negali, tas serga arba leidžiasi savo minčių gniuždomas. Kas nemeluoja, to visomis kalbomis žmonės tiki. Patarlė sako: diena dieną moko (Notiy pięć ran Chrystusowych: Кто имеет веселье и веселиться не / может тот болен или отдаётся / мыслям своим в угнетение / Кто не лжёт того всякой речи / люди верят Пословица говорит / век живи век учись). Linksmas šio įrašo tonas sunkiai pritampa prie religinės knygos turinio. Tačiau toks, net nežinomų skaitytojų, palikimas rodo, kad knyga domėtasi.

Didikų Tiškevičių biblioteka – išties įdomus tyrinėjimų objektas. Senoji knyga žavi ir žadina smalsumą ne tik savo turiniu, bet ir jos buvusių savininkų ženklais. Jie atskleidžia senųjų knygų vertę, istoriją ir dalinimosi bei įsigijimo ypatumus. Ir, be abejo, praėjusių amžių didikų skaitymo įpročius.

 

Parengė Vilma Mačiulaitytė, bibliotekininkė Gabrielė Gibavičienė

Literatūros sąrašas

1. Bartkus K. Senosios Raudondvario bibliotekos pėdsakais // Bibliotekų darbas. 1968, nr. 6, p. 39.
2. Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai, 1518 – 1918. Vilnius, 1984. 221 p.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001. 563, [1] p.
4. Lietuvninkaitė N. Asmeniniai knygų rinkiniai Kauno universiteto bibliotekoje 1923 – 1950 metais // Knygotyra. 1991, t. 18 (25), p. 57 – 64.
5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001. 859 p.: iliustr.
6. Senosios Lietuvos raštija. Kaunas, 2006. 118p.: iliustr.
7. Snitkuvienė A. Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius, 1998. 219 p.: iliustr.
8. XV – XVI amžių knygos Kauno bibliotekose: katalogas. Vilnius, 2006. XXXIII, 437 p.: faks.
9. Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija, XIII – XVIII amžius. Vilnius, 2003. 524 p.: iliustr.
10. Słownik pracowników ksiąžki polskiej. Warszawa; Łódź, 1972. XIX, 1043 p.
 

Daugiausiai skaityta