XV–XIX a. pirmos pusės leidiniai – neįkainojamas bibliotekos turtas

Senojo fondo lobynas

Knyga – tai neatsiejamas žmonių kultūros, pasaulėžiūros, gyvenimo atspindys. Kas gi geriau nei spausdintas žodis mums padeda suprasti, kaipgi mąstė praėjusių amžių rašytojai, filosofai, mokytojai, dvasininkai?  Žvilgsnis į senąją knygą – tai žvilgsnis į istoriją, į dar nepažintą ir be galo intriguojantį pasaulį. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrius gali pasigirti itin vertingu senųjų spaudinių rinkiniu, kurio seniausios knygos yra atkeliavę net iš XV a.

KAVB saugomas didžiausias (ne sostinėje esantis) senujų spaudinių rinkinys Lietuvoje. Šį knygų lobyną sudaro apie 14 tūkst. egzempliorių knygų ir smulkiųjų spaudinių (proginių leidinių, disertacijų santraukų, kalendorių, laikraščių, valdovų privilegijų etc.), išspausdintų nuo 1482 iki 1850 m. imtinai. Vertingiausi fonde saugomi spaudiniai eksponuojami Senosios knygos ekspozicijoje (Donelaičio g. 8, III aukštas). Jos aprašymą rasite čia, leidinyje „Knyga per amžius” i  ir straipsniuose ii .

Senajame fonde saugomi 3 spaudiniai, išlikę net iš XV a. Ar žinojote, kad seniausieji spaudiniai yra vadinami inkunabulais? Jie mena ankstyviausiąjį spaudos laikotarpį, todėl iki mūsų dienų jų yra išlikę labai mažai egzempliorių. Su inkunabulais galite susipažinti ir KAVB. Argi neįdomu pažvelgti į tokių amžių knygas, susipažinti su jų leidyba, puošyba, ir, žinoma, tuometine žmonių pasaulėžiūra? Juk kiekvienas amžius atspindi vis kitas knygų leidybos tradicijas. Fonde taip pat saugomi net 488 spaudiniai, atkeliavę iš XVI a.; 1388 leidiniai spausdinti XVII a.; 5850 spaudinių – XVIII a.; 6705 spaudiniai – XIX a. pirmojoje pusėje.

Norintiems plačiau susipažinti su senųjų spaudinių fondu primename, kad XV–XVI a. spaudiniai yra tyrinėti iii  ir išleistas katalogas iv. Šiuo metu yra rengiamas analogiškas XVII a. katalogas. Taip pat atliekami XVIII a. spaudinių tyrimai.

Senieji tekstai lietuvių kalba

Nors ir negausus šio laikotarpio senųjų spaudinių lietuvių kalba lobynas (palyginus su spaudiniais užsienio kalba), tačiau visi spaudiniai yra itin vertingi. Seniausi bibliotekoje esantys tekstai lietuvių kalba – tai maldos, išspausdintos Petro Dusburgiečio „Chronicon Prussiae“ (Frankfurtas/Leipcigas, 1679). Seniausia Senojo fondo lietuviška knyga – tai Samuelio Bitnerio išverstas „Naujas testamentas” (Karaliaučius, 1701).

Fonde saugomas Konstantino Sirvydo parengtas žodynas, šešios XVIII a. religinės tematikos knygos ir vienas Prūsijos valdovo įsakas. XIX a. pirmosios pusės lietuviškų knygų lentynos kiek pilnesnės – čia rasime jau 58 pavadinimų knygų. Dauguma jų, kaip ir įprasta, yra religinės tematikos – tai Biblija, pamokslai, katekizmas, psalmynas, mišiolas, maldynas, šventųjų gyvenimo aprašymai.

XIX a. pirmosios pusės fondo lentynose slepiasi tikri lobiai: Žemaičių vyskupo Juozapo Giedraičio išverstas „Naujasis įstatymas” (Vilnius, 1816); žymusis Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” (Petrapilis, 1845) ir „Abėcėlė” (Petrapilis, 1842) bei vertimai – „Givatas didžiųjų karvedžių senovės” (Petrapilis, 1846), „Naudinga bičių knygelė” (Petrapilis, 1848), „Ugnies knygelė” (Petrapilis, 1849), „Pamokslas apie sodnus arba daiginius vaisingų medžių” (Petrapilis, 1849); taip pat Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė” (Vilnius, 1848). Šie žymūs autoriai ir jų kūriniai, atkeliavę į biblioteką iš XVII–XIX a. rodo, kad nors ir negausu senajame fonde spaudinių lietuvių kalba, bet kiekvienas leidinys – įdomus ir vertingas.

 

   

 

Lituanika

Lituanika – tai kitomis kalbomis Lietuvos autorių parengti veikalai bei svetimtaučių knygos apie Lietuvos istoriją, kalbą, kultūrą. Biblioteka didžiuojasi turinti pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos „Kazania” (Krokuva, 1600), teisininko Petro Roizijaus „Decisiones” (Frankfurtas, 1570), Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Peregrinacia albo pielgrzymowanie do ziemie Świętey“ (Krokuva, 1607), karo inžinieriaus Aleksandro Guagninio „Kronika“ (Krokuva, 1611), istoriko Alberto Vijūko Kojalavičiaus „Historiae Lituaniae” (Gdanskas, 1650), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolo Kazimiero Semenavičiaus „Grand art d‘artilerie” (Amsterdamas, 1651), Vilniaus universiteto profesoriaus Arono Olizarovskio „De politica hominum societate“ (Gdańskas, 1651), Martyno Smigleckio „Nodus Gordius“ (Ingolštatas, 1613) ir „Nauka krotka o lichwie“ (Vilnius, 1753), Christopho Hartknocho „Dissertatio historica de originibus Prussicis“ (Königsberg, 1674) ir „De republica Polonica“ antrąjį leidimą (Frankfurt am Main, Leipzig, Jena, 1687). Vertas paminėti XVIII a. daug skaitytojų dėmesio sulaukęs Torunės tarėjo, rašytojo Jakobo Kazimiero Rubinkovskio plunksnai priklausantis kūrinys „Janina” (Poznanė, 1744). Senųjų ir retų spaudinių skyrius taip pat saugo Vilniaus universiteto rektoriaus astronomo Jano Šniadeckio „Rachunku algebrycznego teorya” (Krokuva, 1783) ir Varšuvoje bei Paryžiuje XIX a. išleistus poeto Adomo Mickevičiaus kūrinius.

Svarbią istorinę vertę turi Vilniaus akademijos, Supraslės bazilijonų ir kitų Lietuvos spaustuvių produkcija. Iš jų paminėtini poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Scipio marschalcalis in funere ... Ioannis Stanislai Sapieha“ (Vilnius, 1645), retorikos profesoriaus Žygimanto Liauksmino „Theologia ecclesiastica“ (Vilnius, 1675), Lietuvos Statutas lenkų kalba (Vilnius, 1693), teologijos profesoriaus Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“ penktasis leidimas (Vilnius, 1713) ir „Punktai sakymų“ (Vilnius, 1848), Aleksandro Daugėlos „Niebo sprawiedliwym piekło grzesznikom“ (Supraslė, 1714), filosofijos profesoriaus Antano Skorulskio „Commentariolum philosophiae“ (Vilnius, 1755), Teodoro Narbuto „Dzieje narodu litewskiego“ (Vilnius, 1839).

Ar gi nenuostabu, kiek daug Senųjų ir retų spaudinių fondo lentynose saugomų knygų byloja didžią Lietuvos istoriją?

 

         

 

Knygos menas

Knygos įrišimas ir puošyba – tai kiekvienos epochos knygų leidybos tradicijų atspindys. KAVB gali didžiuotis turinti XV a. knygą su originaliu gotikiniu įrišimu, taip pat daug Renesanso, Baroko, Apšvietos epochose oda ar pergamentu įrištų knygų, puoštų įvairaus sudėtingumo paauksuotais ornamentiniais įspaudais, su scenomis ar superekslibrisais. Dalis jų įrišta Vakarų Europoje, dalis – Lietuvoje. Senajame fonde galima rasti itin gražių knygų, kurių kietviršiai aptraukti šilku. Viena jų – su sidabro aplikacijomis ir siuvinėta. Dėl įrišimo ir išskirtinės puošybos kiekvienas egzempliorius yra unikalus, ypač kalbant apie XV–XVII a. knygas.

 

 

Rankraštiniai įrašai – liudijimai apie knygų savininkus

Bene įdomiausias tyrinėjimų objektas tiek knygotyrininkui ar istorikui, tiek kiekvienam skaitytojui – knygose esantys rankraštiniai įrašai. Jie yra ne tik įdomus, bet ir turintis neginčijamą kultūrinę-istorinę vertę informacijos šaltinis. Knygų savininkų autografai, įsigijimo informacija, antspaudai ir spaudai, ekslibrisai ir superekslibrisai, marginalijos paraštėse ir priešlapiuose paverčia kiekvieną spaudinį unikaliu ir nepakartojamu, leidžia atpažinti bei suprasti knygos kelionę nuo autoriaus ir spaustuvės iki savininko ir skaitytojo.

Senojo fondo knygų tyrimai padeda rekonstruoti ir atpažinti, iš kokių asmenų ir institucijų bibliotekų į KAVB yra atkeliavę senieji leidiniai. Fonde galima rasti knygų iš Kražių, Kauno, Pašiaušės, Mogiliovo, Polocko, Vilniaus ir kitų jėzuitų kolegijų; Kauno gimnazijos, Ščiučino pijorų kolegijos; Kretingos, Telšių, Tytuvėnų, Slucko bernardinų (pranciškonų), Kauno dominikonų, Pažaislio kamaldulių vienuolynų; Plungės, Raudondvario ir kai kurių kitų dvarų. Yra spaudinių, atkeliavusių netgi iš kitose Europos valsybėse buvusių knygynų, dvarų, miestų, vienuolynų, kolegijų.

Senajame fonde taip pat yra saugomi asmenų rinkinių fragmentai, tarp kurių yra žymiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir politikos veikėjams priklausiusios knygos. Knygos yra atkeliavę iš tokių LDK šviesuolių kaip Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Paco ir Motiejaus Valančiaus, Medininkų kanauninkų Mikalojaus Daukšos ir Motiejaus Strijkovskio asmeninių bibliotekų lentynų. Kelios fonde esančios knygos priklausė kunigui bibliofilui Jonui Chrizostomui Gintilai, muzikos tyrinėtojui Friedrichui Augustui Gottholdui, teisininkams Vaclovui Biržiškai, Mykolui Riomeriui ir Augustinui Janulaičiui, kolekcininkui Vladui Daumantui. Be abejonės, senajame fonde galima rasti ir daugiau įdomybių, dar tik laukiančių atidaus ir profesionalaus dėmesio.

 

 

Idėjų migracija

Kol iki XVIII a. lotynų kalba vyravo kaip pagrindinė inteligentijos kalba, knygų rinka buvo bendraeuropinė – knyga galėjo būti sukuriama viename mieste ar kaime, išspausdinama – kitame, o migruoti galėjo po visą Europą, kur tik atsirasdavo skaitytojas. Ji buvo vienas iš Europą vienijančių veiksnių. Senasis fondas puikiai atspindi skaitančių Lietuvos gyventojų kalbų mokėjimą ir kaitos tendencijas bėgant amžiams.

Tarp XV–XVII a. spaudinių be konkurencijos vyrauja lotynų kalba ir Vakarų Europoje išleistos knygos. XVIII–XIX a. pastebimai pagausėja knygų prancūzų ir lenkų kalbomis, didėja Abiejų Tautų Respublikoje išleistų spaudinių skaičius. Senajame fonde galima rasti tekstų įvairiausiomis kalbomis. Štai seniausia fonde saugoma knyga lotynų kalba išleista dar XV a. – 1482 m. Seniausia knyga graikų kalba išleista 1535 m., o hebrajų kalba – metais vėliau, 1536 m. Fonde taip pat galima rasti knygų anglų (seniausia knyga – 1685 m.), arabų, aramėjų (chaldėjų), čekų, danų, estų, flamandų, italų (seniausia – 1524 m.), ispanų, latvių, lenkų (seniausia – 1568 m.), lietuvių, olandų (seniausia – 1632 m.), persų, prancūzų (seniausia – 1583 m.), prūsų (intarpai), rusų (seniausia – 1665 m.), sanskrito, serbų, sirų, slovakų, suomių, švedų (seniausia – 1689 m.), turkų, vengrų, vokiečių (seniausia – 1566 m.) kalbomis.

Senojo fondo knygos išspausdintos 277 miestuose, išsibarsčiusiuose po visą Europą. Dauguma jų atkeliavo iš stambiausių Vakarų Europos leidybos centrų – Venecijos, Frankfurto prie Maino, Paryžiaus, Amsterdamo, Antverpeno. Knygų paplitimas liudija Vakarų Europos minties sklaidą. Biblioteka didžiuojasi turinti knygų, išspaudintų to meto garsiausiose ir labiausiai pripažintose spaustuvėse – Aldų (Venecija), Giuntų (Florencija), Elzevyrų (Amsterdamas, Leidenas), Plantenų (Antverpenas), Oporino (Bazelis), Frobenų (Bazelis), Estiennų (Paryžius). Šios knygos liudija aukštą to meto poligrafijos lygį ir puikią leidybos kokybę.

Dauguma minėtų knygų yra religinės, tačiau net ir tarp seniausių yra filosofijos, istorijos, teisės, politikos, grožinės literatūros, medicinos, literatūros kritikos, publicistikos, lingvistikos, karybos, geometrijos, botanikos, muzikos, medicinos, numizmatikos, fizikos, ekonomikos ir kitų sričių leidinių. Tai žymiausių Antikos, Viduramžių, Renesanso epochų autorių veikalai. Senųjų ir retų spaudinių skyrius gali didžiuotis turintis tokias knygas kaip Erasmo Roterdamiečio „Adagia” (Kiolnas, 1539), vieną pirmųjų Mikalojaus Koperniko „De revolutionibus orbium coelestium” leidimų (Bazelis, 1566), Pilypo Melanchtono „Elementorum rhetorices libri duo“ (Bazelis, 1563), priklausiusią Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui. Verta paminėti ir vieno įtakingiausių Apšvietos epochos mąstytojų Johno Locke pagrindino veikalo antrą papildytą prancūzišką leidimą „Essai philosophique concernant l’entendement humain” (Amsterdam, 1729) su originaliu pergamentiniu įrišimu; “gamtos tvarkdarių” Karlo Linėjaus ir Georgo Buffono pagrindinius veikalus „Genera plantarum” (Frankfurt, 1778), „Species plantarum” (Berlynas, 1797), „Systema naturae” (Leizig, 1788), „Oeuvres complétes” (Paris, 1774), „Histoire naturelle” (Lausanne, 1784), „Les époques de la nature” (Paris, 1785), „Naturgeschichte” (Berlin, 1790).

 

 

Senojo fondo knygos, parašytos tiek lietuvių kalba, tiek užsienio kalbomis – neįkainojamas Kauno apskrities viešosios bibliotekos turtas. Jos atkeliavo iš įvairiausių Europos šalių, parašytos žymiausių ir įtakingiausių to meto autorių ir spausdintos geriausiose leidyklose. Negana to, jose galima rasti rankraštinių įrašų, liudijančių apie jų savininkus ir primenančių knygos kelionę nuo autoriaus iki skaitytojo. Senojo fondo knygos vertingos ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl unikalių įrišimų, puošybos. Senųjų ir retų spaudinių skyrius didžiuojasi savo knygų lentynose saugantis tokius lobius ir kviečia skaitytoją susipažinti su įdomia knygos istorija.

Parengė vyresnioji bibliografė dr. Rita Urbaitytė

Nuorodos:
 i   Knyga per amžius: senosios knygos ekspozicija / Sigitas Lūžys ; Kauno apskrities viešoji biblioteka. – Kaunas : Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2006. – 58, [1] p. : iliustr., faks.
 ii  Lūžys, Sigitas. Kauno viešosios bibliotekos knygos istorijos muziejus // Knygotyra. – Vilnius, 1996. – T. 23(30), p. 148–153; Lūžys, Sigitas. Knygos muziejai ir krašto (regiono) kultūros paveldo aktualizavimas // Knygotyra. – Vilnius, 2003. – T. 40, p. 54–61.
 iii  Lūžys, Sigitas. Renesanso knyga Vidurio ir Vakarų Lietuvoje : sklaidos keliai ir senosios bibliotekos // Lietuvos mokslų akademijos biblioteka : [tęstinis darbų rinkinys]. – Utena, 2009, p. 33–38; Lūžys, Sigitas. Senoji knyga Kaune // Knygotyra. - Vilnius, 1999. - T. 35, p. 138–146; Lūžys, Sigitas. Žemaičių seniūnijos knygų rinkiniai // Knygotyra. - Vilnius, 1997. - T. 33, p. 24–29.
 iv  XV–XVI a. knygos Kauno bibliotekose : katalogas / sudarė ir parengė Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla, 2006. – 368 p. : iliustr.
 v  Lūžys, Sigitas. Knygos nuosavybės ženklai kaip knygos kultūros istorijos šaltinis // Knygotyra. – Vilnius, 2004. – T. 42, p. 50–59.