Diskutavome drauge su Une Kaunaite!

Praėjusią savaitę Senųjų ir retų spaudinių skyriuje lankėsi rašytoja ir Ministro Pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė. Buvo pristatytos trys autorės knygos – „Sudie, rytojau“, „Žmonės iš Alkapės“ ir „Laiškai Elzei“. Jaukiai susėdę Kazio Bradūno kūrybos skvere kartu su autore ir Kauno gimnazijų devintokais diskutavome apie tarpukario ir šiuolaikines knygas, karjerą, emigraciją, aukštąjį mokslą bei skaudžią patyčių problemą. Susitikimo vieta simboliška – pasirodo, bibliotekos viešnia yra tolima poeto Kazio Bradūno giminaitė. Kūrybiška aplinka ir šiuolaikiškas bei šiltas autorės bendravimo stilius netruko išjudinti auditoriją. Moksleiviai noriai dalijosi mintimis, uždavė rašytojai daug klausimų, prašė autografų ir darėsi asmenukes. 
 
Studijas baigusi Švento Andrėjaus ir Kembridžo universitetuose Jungtinėje Karalystėje Unė mielai dalijosi savo patirtimi. Ji pasakojo, kad studijos užsienyje jai davė labai daug naudingų, praktinių patyrimų, galimybę pamatyti ir įvertinti įvairius reiškinius platesniame kontekste, suteikė drąsos veikti ir netgi paskatino grįžti ir kurti Lietuvai. Vis dėlto ji pabrėžė, kad labai svarbu išvykus neprarasti ryšio su Lietuva. Ji pati tokį artimą santykį palaikė rašydama knygas ir dažnai bendraudama su lietuviais. Būdama rašytoja matytas ar išgirstas patirtis, susijusias su savęs suvokimo, identiteto gyvenant svetimoje šalyje problemomis,  moderniai ir meniškai gvildena knygoje „Žmonės iš Alkapės“. Rašytoja prisipažino pažįstanti žmonių, kurie grįžę į Lietuvą jaučiasi joje svetimi, nesuprasti ir nebeturi ką savo šalyje veikti. O kitiems labai sunku save atrasti ir gyventi užsienyje. Todėl patarimo, kur studijuoti, ji duoti negalinti. Nors pačiai asmeniškai tai ir buvo labai geri studijų metai. 
 
Skaitydami autorės knygų ištraukas kalbėjome apie šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimo aktualijas, patiriamas problemas, kylančius klausimus, ieškojimus, atradimus. Rašytojos kurti pasakojimai labai realūs – tarsi iš gyvenimo. Kai kurie, anot pačios autorės, iš tiesų tikri, užrašyti, tačiau esama ir sukurtų. Rašydama „Žmones iš Alkapės“ Unė Kaunaitė rėmėsi daugiausia savo asmenine, studijų užsienyje patirtimi, todėl neišvengė susitapatinimo su tam tikromis istorijomis. Jos pačios teigimu, iš knygų galima pažinti patį autorių. O štai kurdama naujausią, apie aštuntokų gyvenimą pasakojančią  knygą „Laiškai Elzei“ jau į įvairias situacijas žvelgė iš šono. Dažniausiai istorijos rašytojos mintyse gimsta stebint aplinką, o pastebėjimus užrašant. Vis dėlto pats rašymo procesas, Unės teigimu, vyksta gana chaotiškai – dažniausiai ji žinanti pradžią, pabaigą, vieną kitą knygos epizodą. O kokia bus visa knyga aišku pasidaro tik ją baigus.
 
 
Paklausta, kokią literatūrą ji pati skaitė mokykloje ir kokią rekomenduotų skaityti paaugliui šiandien, autorė pirmiausia minėjo Selindžerio apsakymus, kurie jai, kaip moksleivei, darė didelę įtaką. Sakė skaičiusi ir nemažai klasikos, Antaną Škėmą, apskritai gana sudėtingus kūrinius. Rašytoja kvietė moksleivius išdrįsti išbandyti šiuolaikinę lietuvių literatūrą, pavyzdžiui, Undinės Radzevičiūtės, Giedros Radvilavičiūtės tekstus ir tada nuspręsti, ką skaityti – lietuvių ar užsienio autorių kūrinius. 
 
Bekalbant apie rašymą, paminėta ir patyčių problema, kuri paliečiama ir naujausioje Unės knygoje. Joje subtiliai klausiama, ką šiuolaikinėje visuomenėje vadiname nusikaltimu? Ar nenusikalsti reiškia tik laikytis įstatymų? Ar galime elgtis, kaip norime tose srityse, kurios įstatymu neapibrėžtos? Ar, pavyzdžiui, nuspręsti nesikalbėti su savo klasės drauge ar draugu yra gerai? Ar tai ne nusikaltimas? Kalbėta, kad patyčių problema aktuali visiems žmonėms, nes ir suaugusiųjų pasaulyje ji egzistuoja, tik subtilesne forma. Dažnai patyčių netrūksta ir viešojoje erdvėje. Rašytoja atliko eksperimentą – paprašė pakelti rankas tų, kurie yra patyrę patyčias, kurie patys tyčiojosi ir kurie patyčias yra stebėję.  Visais atvejais rankų buvo miškas. Todėl, kad mes visi vienaip ar kitaip esame pabuvoję šiuose trijuose vaidmenyse, ypač trečiajame – stebėtojo. Kai galėtume įšdrįsti patyčioms pasakyti ne. 
 
„Ar savo naujausią knygą Jūs siūlytumėte įtraukti į literatūros moksleiviams sąrašą?“ – klausė rašytojos moksleiviai. Atsakydama Unė pabrėžė, kad vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Anot jos, literatūrą klasei turėtų parinkti mokytojas – būtent jam reikėtų suteikti daugiau kūrybinės laisvės, labai svarbios būtų tiesiog skaitymui skiriamos pamokos. Kalbėta ir apie tai, kad mokyklose kartais trūksta žaismingesnio požiūrio į literatūrą, jos interpretavimo galimybes. Rašytoja prisipažino, kad pati kartais nustemba viena ar kita originalia jos knygų ištraukų interpretacija. Pasirodo, kad ji pati net neplanavo perteikti būtent tokios minties, tačiau ją užfiksavo, atrado, suvokė skaitytojas. Ir tai nepaprastai šaunu! Juk literatūrą kiekvienas skaitome ir suprantame skirtingai. 
 
Galų gale, kiekvienas žmogus knygose ieško skirtingų patirčių ar išgyvenimų. Dalis moksleivių teigė, kad gera knyga yra ta, kuri šokiruoja ir prikausto dėmesį. Kitiems grožiniai tekstai suteikia galimybę persikelti į kitokį pasaulį. Tretiems – padeda atsakyti į rūpimus klausimus. O ar pagalvojate, ko knygose ieškote Jūs?
 
Parengė bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė
Atnaujinta 2017-03-22 20:24