Du dešimtmečiai su spaudos paveldu

Senųjų ir retų spaudinių skyrius bibliotekoje buvo įkurtas 1989 m. gegužės 3 d. anksčiau buvusio specialaus saugojimo fondo pagrindu, 1987 m. pastarąjį pertvarkius į Retų ir vertingų dokumentų skaityklą. Iš buvusio specfondo skyrius perėmė 18 000 egzempliorių spaudinių fondą, kuris per du dešimtmečius, atrenkant leidinius iš bibliotekos pagrindinės saugyklos bei rezervinio fondo, išaugo iki 200 000 egzempliorių. Fondas formuojamas chronologiniu principu – Senajame fonde saugomi XV a.–1850 m. išleisti leidiniai, likusi fondo dalis apima iki XX a. vidurio ir po Antrojo pasaulinio karo lietuvių emigracijoje leistus leidinius. Tokį spaudinių masyvą reikėjo bibliotekiškai sutvarkyti ir pateikti skaitytojui, todėl eilę metų pagrindiniai skyriaus uždaviniai buvo fondo formavimas, IPS rengimas ir skaitytojų aptarnavimas.

Fondo tyrinėjimo pradžia būtų galima laikyti 1990 metus – tuometinis Kraštotyros skyriaus vedėjas Viktoras Ch. Spitrys perdavė Autografuotų knygų kartoteką, kurią pradėjome pildyti naujomis kortelėmis. Kartoteka išsiplėtė, nes buvo aprašomi ne tik autorių, sudarytojų, vertėjų autografai, bet ir asmeninių kolekcijų knygos. 1991 m. V. Spitrio iniciatyva buvo paruošta pirmoji Knygos muziejaus ekspozicija, pristačiusi KAVB saugomos senosios grožinės literatūros aukso fondą, tačiau dėl skyriaus perkėlimo į Senuosius rūmus, ji veikė gana trumpai. Persikėlus į kitas patalpas, paruošta nauja Senųjų spaudinių ekspozicija, kuri duris atvėrė 1993 m. Tai buvo ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas – iš skyriaus fondo atrinkti istoriniu, kultūriniu ir poligrafiniu požiūriu vertingi leidiniai. Knygų ekspozicija, iliustruojanti penkis spausdinto žodžio šimtmečius ir skatinanti pažinti savo tautos istorinę patirtį, paruošta atskleidžiant knygos istoriją kaip kultūros istorijos sudėtinę dalį. Knyga parodoma kaip tiltas tarp dvasinės ir materialiosios kultūros, atskleidžiant jos autoriaus, knygrišio, skaitytojų, savininkų tarpusavio sąveikas ir paliktus ženklus. Apie tai plačiai rašyta Sigito Lūžio publikacijose Kauno viešosios bibliotekos knygos istorijos muziejus[1] ir Knygos muziejai ir krašto (regiono) kultūros paveldo aktualizavimas[2]. 2006 m. išleidžiamas šią ekspoziciją pristatantis leidinys Knyga per amžius[3]. Leidinys skiriamas besimokančiam jaunimui ir plačiajai visuomenei, jo medžiaga supažindina su knygos istorinės raidos keliu nuo inkunabulų iki XX a. pradžios lietuviškų leidinių. Ekspoziciją rengiant sukaupta medžiaga ir nulėmė tolesnę Senojo fondo dalies tyrimo kryptį – Vakarų ir Vidurio Lietuvos senųjų knygų rinkiniai. Senųjų asmeninių ir institucinių bibliotekų likučiams dėl krašto raidos istorinių aplinkybių keliaujant iš vakarų į rytus, Kauno regionui buvo lemta tapti stambesniu išlikusių knygų telkiniu. S. Lūžio straipsnyje Žemaičių seniūnijos knygų rinkiniai XVI–XVIII a.[4] apžvelgiamos Mikalojui Daukšai, Merkeliui Giedraičiui, Mikalojui Pacui ir kt. bei Kražių, Pašiaušės jėzuitų kolegijų, Kretingos vienuolyno bibliotekoms priklausiusios knygos. Vilmos Mačiulaitytės straipsnyje aptariamos KAVB saugomos knygos iš didžiausios XIX a. Lietuvoje Žemaičių vyskupijos valdytojo bibliofilo Jono Krizostomo Gintilos asmeninės bibliotekos [5]. Sekant pirmųjų kauniečių turėtų asmeninių knygų pėdsakais ir analizuojant Kaune buvusių vienuolynų ir jėzuitų kolegijos knygų rinkinius, atsakyti į klausimą kaip ir kada knyga atkeliavo į Kauną bandoma S. Lūžio publikacijoje Senoji knyga Kaune[6]. Nemažai dėmesio skiriama ir knygos nuosavybės ženklų tyrinėjimui [7], kurie, kaip kultūros istorijos šaltinis, yra svarbūs tiek knygos istorikams, tiek senosios raštijos tyrėjams. Informacija apie visus Kauno miesto viešosiose bei įstaigų bibliotekose ir muziejuose saugomus Lietuvoje ir užsienyje išspausdintus XV–XVI a. leidinius pateikiama stambiausiame skyriaus parengtame darbe – 2006 m. išleistame kataloge XV–XVI amžių knygos Kauno bibliotekose[8]. Šis leidinys svarbus ne tik bibliografams, bet ir istorikams, kalbininkams, nes pristato senuosius knygų rinkinius, teikia medžiagos jų repertuaro, skaitytojų, sklaidos kelių, rašo ir knygos kultūros pažinimui. Tyrinėjimų rezultatai ir fondo turinį atskleidžiantys straipsniai publikuojami ne tik profesinėje, bet ir kitoje kultūrinėje periodinėje spaudoje, tęstiniuose leidiniuose. Medžiaga apie M. Giedraičio, M. Daukšos, M. Paco, Raudondvario grafų Tiškevičių, teisininko Augustino Janulaičio, ekonomisto Petro Šalčiaus kolekcijas plačiajai visuomenei pateikiama skyriaus interneto svetainėje knyga.kvb.lt. Ten pat skelbiamas skyriaus darbuotojų parengtų leidinių bei publikacijų sąrašas. Nuosekliai vykdomos fondo analizės pagrindu organizuojamos knygų ir virtualios parodos.

Lietuviškų knygų fondo dalies tyrinėjimas, atradus keletą bibliografams nežinomų [9] ar pagal šaltinius aprašytų leidinių [10], pradedamas nuo Mažosios Lietuvos spaudos paveldo. Evangelikų liuteronų giesmynų[11] bei Didžiajai Lietuvai skirtų spaudos draudimo metais išleistų kontrafakcinių leidinių tyrimai parodė, kad didelė jų dalis pagal išlikusių egzempliorių skaičių yra reti leidiniai. Šią padėtį nulėmė M. Lietuvos germanizacija ir etninės kultūros naikinimas bei caro valdžios vykdytas lietuviškos spaudos persekiojimas. Šių knygų vertę didina jose esantys knygos ženklai – leidžia nustatyti knygų sklaidos kelius. Giesmynų rankraštiniai įrašai kalba apie vokiškos knygos kultūros įtaką, o kontrafakcijose esantys įrašai kirilika liudija apie spaudos draudimo metais vykusios krašto rusifikacijos mastą. Todėl perspektyvūs yra ir kitų lietuviškų bei kitakalbių leidinių tyrimai – savo eilės laukia dar ne vienas retas leidinys ar neperskaitytas rankraštinis įrašas, savilaidos ir pogrindžio spaudos rinkiniai.

Skyriaus darbuotojai ruošia pranešimus ir dalyvauja įvairių institucijų rengiamose knygos bei istorijos mokslams skirtose konferencijose. Pirmoji konferencija Senųjų ir retų spaudinių skyriuje buvo suorganizuota 1998 m. spalio 1 d. Ji buvo skirta pirmosios Kaune išspausdintos knygos Regułas del skarbawu źmoniu ... Kaunas, 1848 150-mečiui. Ta proga buvo išleistas šios knygos faksimilinis leidimas [12]. Norėdami paskatinti įvairių kultūros įstaigų specialistų bendradarbiavimą vykdant Kauno regione išlikusio dokumentinio kultūros paveldo mokslinius tyrimus ir sklaidą bei projektinę veiklą, 2008 m. lapkričio 11 d. suorganizavome konferenciją „Spaudos paveldas Kauno regiono atminties institucijose: išsaugojimo ir sklaidos perspektyvos“, kurioje dalyvavo nemažas būrys bibliotekininkų, muziejininkų, bibliofilų, mokslo bei kultūros įstaigų specialistų. Norėdami išspręsti įsisenėjusias skyriaus patalpų problemas ir atkreipti Kauno apskrities bei miesto vykdomosios valdžios institucijų dėmesį į dabartinę Senųjų bibliotekos rūmų pastato būklę, jo renovacijos perspektyvą, kartu su Pramonės, prekybos ir amatų rūmais 2009 m. spalio 23 d. surengėme konferenciją „Kauno architektūros ir spaudos paveldas – kultūros erdvė miesto bendruomenei“. Siekėme pabrėžti architektūros bei spaudos paveldo vaidmenį regiono kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime – jų jungtis galėtų sudaryti sąlygas miesto kultūros vertybių pažinimui ir tapti miesto kultūrinės bendruomenės dvasine savastimi. Senieji bibliotekos rūmai - Lietuvos Respublikos kultūros paveldo apsaugos objektas – deja iki šiol nesusilaukė deramo valdžios institucijų dėmesio.

2005 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Lietuvoje vykdomo projekto „Integralios virtualios informacinės sistemos sukūrimas“ veikloms, Senųjų ir retų spaudinių skyriui teko iš naujo įvertinti darbo su spaudos paveldu organizavimą ir naujas jo viešinimo galimybes. Tai ypač tapo aktualu prasidėjus antrajam projekto „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra“ etapui, į kurį įsijungė ir KAVB. Iš saugyklų išėmus skaitmeninimui atrinktus kultūros paveldo objektus, išryškėjo svarbios anksčiau neišspręstos dokumentų konservavimo ir restauravimo problemos, akivaizdi bibliotekos darbuotojų žinių stoka apie prevencinį šių leidinių išsaugojimą. Šiandien Senųjų ir retų spaudinių skyriui iškyla uždavinys ne tik toliau tęsti savo tradicinę fondų tyrimo bei aktualinimo veiklą, bet ir inicijuoti įvairias projektines bei mokymo veiklas, ieškoti įvairių galimybių norint užtikrinti tolesnį spaudos ir rankraštinio paveldo išlikimą bei visus standartus atitinkančias jų saugojimo sąlygas.

Parengė vyr. bibliotekininkė Ramunė Dambrauskienė

Šaltiniai

1. Lūžys, Sigitas. Kauno viešosios bibliotekos knygos istorijos muziejus. Knygotyra, 1996, t. 23(30), p. 148–153.
2. Lūžys, Sigitas. Knygos muziejai ir krašto (regiono) kultūros paveldo aktualizavimas. Knygotyra, 2003, t. 40, p. 54–61.
3. Knyga per amžius: senosios knygos ekspozicija / Sigitas Lūžys; Kauno apskrities viešoji biblioteka. Kaunas, 2006. 58, [1] p.
4. Lūžys, Sigitas. Žemaičių seniūnijos knygų rinkiniai XVI–XVIII a.: (remiantis Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondais). Knygotyra, 1997, t. 33, p. 24–29.
5. Mačiulaitytė, Vilma. Kun. J. K. Gintilos asmeninės bibliotekos knygos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (KAVB). Žemaičių bibliofilas, 2000, gruod. 15 (nr. 2), p. 7.
6. Lūžys, Sigitas. Senoji knyga Kaune. Knygotyra, 1999, t. 35, p. 138–145.
7. Lūžys, Sigitas. Knygos nuosavybės ženklai kaip knygos kultūros istorijos šaltinis. Knygotyra, 2004, t. 42, p. 50–59.
8. XV–XVI a. knygos Kauno bibliotekose = Libri saeculi quinti decimi et sexti decimi ex bibliothecis Caunensibus: katalogas / S. Lūžys, R. Urbaitytė, I. Vitkauskienė. Vilnius, 2006. 437 p.
9. Dambrauskienė, Ramunė. Nežinomi Mažosios Lietuvos spaudiniai. Tarp knygų, 2004, nr. 12, p. 12–13.
10. Dambrauskienė, Ramunė. Paskutinysis Johanno Friedricho Franco Schroederio spaustuvės leidinys. Tarp knygų, 2006, nr. 12, p. 18–19.
11. Dambrauskienė, Ramunė. Mažosios Lietuvos lietuviškų giesmynų rinkinys Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Knygotyra, 2009, t. 52, p. 145–162.
12. Regulas dėl skarbavų žmonių / Kauno apskrities viešoji biblioteka. Kaunas, 1998. [3], 15, [4] p.