„Keturi vėjai“

Pirmojo lietuvių avangardistinio žurnalo priešnumerį arba kitaip kvieslį, pavadintą „Keturių vėjų pranašu“ išleido žurnalo sumanytojas Kazys Binkis, pasitelkęs Juozą Petrėną (slapyvardis Petras Tarulis) ir Saliamoną Šmerauską (rašėsi Saliu Šemeriu). Šis keturių lapų leidinys pasirodė 1922 m. vasario 16 d. Leidinio „Keturi vėjai“ gimimas sietinas su kiek anksčiau susiformavusiu sąjūdžiu, savo susiėjimams pasirinkusiu padielnikų vardą. Barbarizmas „padielnikai“ pasirinktas kaip savos rūšies protestas prieš išdailintą, išgražintą, išgrynintą literatūrą bei ją propagavusią literatų draugiją. Tuose padielnikuose, nagrinėjant vienas kito ir artimą dvasiai kūrybą, kilo mintis leisti atskirą žurnalą. Toks žurnalas pasirodė „Keturių vėjų“ vardu, o šiam literatūriniam sąjūdžiui priklausiusius žmones imta vadinti keturvėjininkais. Padielnikų žymesni veikėjai Kazys Binkis, Antanas Rimydis, Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys - Žengė tapo ir pagrindiniais „Keturių vėjų“ autoriais. Avangardistinio literatūros žurnalo „Keturi vėjai“, neperiodiškai leisto Kaune 1924 – 1928 m., išėjo 4 numeriai ir jau minėtasis „Keturių vėjų pranašas“. Redaktoriumi rašėsi Petro Tarulio slapyvardžiu Juozas Petrėnas. „Keturių vėjų pranaše“, pasak Leono Gudaičio, keturi tekstų autoriai Kazys Binkis, Juozas Petrėnas, Salys Šemerys ir Juozas Butkus į visas keturias puses laidė pašaipos, apmaudo, pykčio, pagiežos strėles. Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė K.Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“ („Gana sacharininti širdys ir į skaudžiamas vietas kompromisų kloti kompresus“). Tas pats K.Binkis jau proza gana griežtai ir sarkastiškai įvertino 4 metų laikotarpį nuo Nepriklausomybės paskelbimo („Vasaris vėjas“), su panašiu sarkazmu rašė ir J.Petrėnas slapyvardžiu P.Tarulis („Peizažas“). Avangardistiniais posmais prabilo S.Šemerys, J.Butkus. Keturvėjininkai, pasak L.Gudaičio, įvykdė neabejotinai didžiausią lietuvių kultūros istorijoje meno perversmą. Jų didelis poveikis tolesnei lietuvių literatūros raidai esąs neabejotinas. Šie L.Gudaičio teiginiai visiškai teisingi, bet su tam tikromis išlygomis (trumpai gyvavęs keturvėjininkų sąjūdis beveik nepaliko chrestomatinių kūrinių ir nebuvo kažkuo išskirtiniu bendrame Europos literatūrinių sąjūdžių kontekste, o ir jo poveikis lietuvių literatūros raidai ne tiesioginis, pasireiškė literatūrinės balos sujudinimu, tačiau neatsirado nei naujų upelių, nei seni nustojo tekėję).. Keturvėjininkų novatoriškumas, pasak L.Gudaičio, pasireiškė pastangomis neigti tradicijas ir suteikti originalumui tikriausių vertybių statusą. Verta ištisai pacituoti L.Gudaičio taikliai aprašytus „Keturių vėjų“ poezijos bandymus: “Neįprastai žurnale suskambo poezija. Nežabotos jaunystės temą keturvėjininkai drastiškai supriešino su panieka mirčiai, senatvei, apsnūdimui ([Alfonsas] Šimėnas). Jų eilėraščiai subiologino žmogų, atskleisdami jo gyvybingumą, instinktus (Morkus). Poetai ėmė vaizduoti miestą, aukštinti XX amžiaus dinamiką (A.Rimydis), hiperbolizuoti technikos pažangą (K.Binkis), nors kai kurie taip ir nepajėgė atsiplėšti nuo patriarchališko kaimo (T.Tilvytis). Veržlus judesys, sąskambių perteklius, grubus liaudiškas vaizdas nulėmė nepakartojamą keturvėjiškų eilėraščių ekspresiją. Kasdieniško pokalbio intonacijos, pasimėgaujant čaižia ironija ir netgi lietuviškais keiksmažodžiais (J.Žengė), pynėsi su rafinuota metaforika ir vaizdo asociatyvumu (J.Tysliava). “ Ir tik A.Rimydžio poezijoje, pasak L.Gudaičio, įsigalėjo racionalizmas su jam būdinga abstrakčia leksika. Keturvėjininkai, kaip pastebi L.Gudaitis, buvo įtikėję meninės išraiškos priemonių visagalybe. Jų dėka lietuvių poezijoje atsirado įvairesnių rimavimo būdų. L.Gudaitis taip pat pabrėžia literatūros žanrų samplaiką keturvėjininkų kūryboje. S.Šemerio „Mirties mirtis“ (Keturi vėjai. 1924, Nr. 1. P. 34 – 39) yra drama, kurioje replikos išdėstytos be pastraipų atrodo kaip paprastas prozos kūrinys. Stilių, žanrų, priemonių įvairove pasižymi P.Tarulio publicistiškai – groteskiškas rašinys – esė „Nuovakarių skiauterys“. Šiam rašiniui būdinga skirtingais šriftais ryškinti žodžiai, skiemenavimas, raidžių retinimas, reklamos, diagramų, scheminių piešinių, išskaičiavimų naudojimas, prozos ir eilėraščio derinimas (Keturi vėjai. 1924, Nr. 1. P. 13 – 27). Pasak L.Gudaičio keturvėjininkai padėjo įsitvirtinti viešajai nuomonei, kad literatūra yra tik tai, kas įdomu. Jie, esą buvę visuomeniško turinio literatai ir stengęsi internacionalizuoti meną, nešti jį į gatvę lyg plakatą. Ko gero tas jų visuomeniškumas, meno internacionalizavimas buvo ne tiek jų pozicijos, kiek formos išraiška, kovingumo, bravūriškumo poza. Jie iš tiesų pliekė visuomenės ir kultūrinio gyvenimo negeroves, tačiau ne tiek išreikšdami savo ideologinę poziciją, kiek rašydami tai, kas drąsu, madinga, modernu. Taigi daugiau galima kalbėti ne apie ideloginius dalykus, o apie formos ieškojimus.

 

1924 m. sausio mėn. pasirodė pirmas solidžios apimties „Keturių vėjų“ numeris, o antrojo teko laukti beveik trejus metus (iki 1926 m. gruodžio), trečias ir ketvirtas žurnalo numeriai pasirodė atitinkamai 1927 m. lapkričio mėn. ir 1928 m. vasario mėn. Kiekviename numeryje bendradarbių skaičius neprašoko dešimties, o viso labo buvo tik 18 lietuvių autorių. Pasak L.Gudaičio, tik pusė jų, ir tai su išlygomis, laikytini tikrais keturvėjininkais. Tai J.Petrėnas, K.Binkis, A.Rimydis, J.Žlabys – Žengė, T.Tilvytis, kritikas Alf.Šimėnas bei po pirmo numerio pasitraukę S.Šemerys, Butkų Juzė, J.Tysliava. Artimas keturvėjininkams buvo A.Gricius. Pirmajame „Keturių vėjų“ numeryje paskelbtas savotiškas keturvėjininkų kovos prieš sustabarėjimą manifestas – J.Petrėno „Žengte marš !“. Propaguojant užsienio radikalius literatūrinius judėjimus žurnale pacituotas dadaizmo manifestas. Ketinta nušviesti ne vien literatūros naujoves. Kompozitorius Kazimieras Banaitis pagarbiai atsiliepė apie Vakarų Europos modernistų muziką, tačiau pabrėžė, kad meno vertybes lemia kūrėjo tekstas, o ne išraiškos priemonės. „Keturiuose vėjuose“ buvo išspausdintas ir J.Petrėno pranešimas per radiją apie Marinetti sukelto sąjūdžio bruožus įvairiuose kraštuose, kuriame buvo atskleista bendriausi avangardistinio judėjimo bruožai. Keturvėjininkai šiame pranešime priskirti prie pirmapradžio futurizmo sekėjų (J.Petrėno pranešimas, skaitytas radio poezo koncerte š.m. gruodžio 9 d. // Keturi vėjai. 1926, Nr. 2. P. 6). Marinetiška futurizmo samprata, pasak L.Gudaičio, negalėjo apibūdinti „Keturių vėjų“ ieškojimo lauko, o pačio žurnalo vertinimai dažnai buvo supaprastinti: nuo pasipiktinusių dvasininkų ar kritiškai nusiteikusių įvairių pakraipų literatūros kritikų (pvz., V.Bičiūno, A.Dambrausko – Jakšto ir kitų) iki supaprastinto požiūrio apie rusų futuristų įtaką keturvėjininkų judėjimui (Petras Janeliūnas, pats rašęs į „Keturis vėjus“, 1925 m. miręs ir kt.). „Keturi vėjai“ nevengė ir neavangardistinių knygų, žurnalų nagrinėjimo, tiktai chrestomatinių autorių, pasak L.Gudaičio, į rankas neėmė (išimtis K.Donelaitis, A.Strazdas). Klasiko vardas keturvėjininkams skambėjo vos ne kaip keiksmažodis. A.Puškiną ar Maironį buvę galima nebent parodijuoti. Įdomiausi buvę jiems kubofuturistai V.Majakovskis, V.Chlebnikovas, V.Kamenskis, imponavo S.Jeseninas. Rusų simbolistai (V.Briusovas, A.Blokas) buvo vertinami prieštaringai. Nors ir atkakliai ieškodami sektinų pavyzdžių užsienyje, keturvėjininkai norėjo būti lietuviškos literatūrinės mokyklos atstovais. Pasak Leono Gudaičio, iš kitų Rytų avangardistinių grupių susitelkusiuosius apie „Keturis vėjus“ skyrė jau pats keturvėjininkų terminas. Jeigu keturvėjininkus traktuotume kaip palaidą, be ideloginės platformos ir turinio, judėjimą, susikoncentruojantį tik formos ieškojimuose ir maištavimuose, tada taip. Tačiau, pasak L.Gudaičio, keturvėjininkai atvirai ir ezopine kalba kritikavo krikščionių demokratų politiką, šaipėsi iš religinės atributikos. „Keturių vėjų“ antrasis numeris, pasak L.Gudaičio, ironizavęs tariamą liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės revoliucingumą (straipsnis „Visa literatūros valdžia Keturių Vėjų taryboms !“). Ko gero tiksliau būtų pasakyti, jog keturvėjininkai norėjo pasirodyti kritikuoją bei ironizuoją, nes tai drąsu, madinga, modernu. Vis dėlto kalbant apie tam tikrą ideologinį polinkį galima pritarti L.Gudaičio minčiai, jog keturvėjininkai (visų pirma K.Binkis ir jo bičiuliai) išreiškė kairesniosios, bet ne kairiosios visuomenės nuotaikas. Tai yra, lyginant su „Trečiu frontu“, jie nebuvo tiek ideologizuoti ir pasukę kairėn, bet tam tikras pažiūrų kairumas matėsi. Nepriklausymas nei vienai ideologinei stovyklai jiems leido bravūriškai šaipytis tiek iš kraštutinių dešiniųjų, tiek iš kairiųjų. Galima pritarti L.Gudaičio minčiai, jog keturvėjininkai nenusmuko iki savo oponentų lygio. Be to, pristatydami ir savus autorius (pvz., P.Janeliūnas apie K.Binkio „100 pavasarių“: Keturi vėjai. 1924, Nr. 1. P. 44 – 50) nesistengė visur pataikauti savo propaguojamam stiliui. Tiesa, P.Janeliūnas gal kiek per daug piršo rusų futuristus, bet reikia pripažinti, kad rusų futuristų ir kiti avangardistiniai žurnalai keturvėjininkams darė nemažą įtaką (tai liudija ir literatūros kritikos straipsnis „Apie naujus daiktus“: Keturi vėjai. 1924, Nr. 1. P. 56 – 61). Savotišku epilogu “Keturių vėjų” kritikai ir kritikams tapo paskutiniame (Nr. 4) “Keturių vėjų” žurnale pasirodęs šmaikštus ir įdomus Keturių vėjų literatūrinio teismo aprašymas. Deja, aprašymo žodžiai „Galas Keturiems Vėjams !“ išsipildė. Dar bandyta padėtį gelbėti keturvėjininkų knygomis, neva išleistomis “Keturių vėjų” leidykloje. J.Petrėno įsteigta fiktyvi „Keturių vėjų“ leidykla bei jai reklamuoti išleistas spalvotas pašto atvirukas, pasak L.Gudaičio, turėjo liudyti, jog „Keturių vėjų“ žurnalo ir viso sąjūdžio laukia graži ateitis. Deja, taip neatsitiko.
Parengė Alvydas Surblys

 
© 2008 Kauno apskrities viešoji biblioteka
-